Saluco markizatas

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Saluco markizatas (it. Marchesato di Saluzzo) – istorinė Italijos valstybė, kurios teritorija apėmė dalį Prancūzijos ir Pjemonto žemių Alpėse.

it. Marchesato di Saluzzo' Saluco markizatas
nebėra
1125 – 1548 →
Herbas
Location of Saluco markizatas Šiaurės Italijos žemės 1494 m.
Sostinė
Valdymo forma	monarchija
markizas
1125–1175
1175–1215
1416–1475
Era	Viduramžiai
- Manfredo I valdymo pradžia	1125 m., 1125
- Prijungimas prie Prancūzijos karalystės	1548 m.

Markizato teritorijos

Saluco markizatas apėmė Kuneo ir Turino provincijų dalis, taip pat retkarčiais žemes, kurios dabar priklauso Prancūzijai. Saluco markizatas istoriškai buvo regionas tarp Sturos ir Po upių bei Alpių. Del Vasto giminė, kuri ilgai valdė Saluco markizatą, neretai valdė ir kai kurias kitas žemes Ligūrijoje bei Italijoje, gautas per vedybas, tačiau šios žemės nebuvo Saluco markizato dalis. Gali būti, kad Saluco markizatas būtų užkariavęs daugiau Pjemonto žemių, jei ne su juo konkuravusi Savoja.

Del Vastų valdymas

Senovinė kilmingųjų del Vastų dinastija kilo iš žemių apie . Del Vastai tapo Saluco valdovai tada, kai markizo suteiktą Saluco leną paveldėjo jo vyriausias sūnus . Nuo to momento del Vastai tapo Saluco markizais, valdė markizatą kaip savo .

bandė išplėsti savo valdas ir kariavo su Savojos grafyste. Po jo mirties jo našlė buvo priversta sumokėti kelias duokles per metus. Vėliau Savoja, remdamasi sumokėtomis duoklėmis, teigė, kad Salucas turi būti pavaldus Savojai, dėl ko valdant silpniems Saluco markizams vykdavo konfliktai.

Dažnai vidinių nesutarimų draskytas Saluco markizatas labiausiai klestėjo XV a. valdant markizams ir :

• Ludovikas I buvo neutralus Italijos žemių konfliktuose ir veikė kaip tarpininkas šiuose nesutarimuose, dėl ko buvo giriamas Prancūzijos karaliaus ir imperatoriaus.
• Ludovikas II ieškojo šlovės kautynių laukuose, kur ne sykį pralaimėjo, dėl ko prasidėjo markizato smukimo laikotarpis. Tačiau jis vystė prekybą, pradėjo statyti pirmąjį tunelį Alpėse – , sujungusį Saluco kelią su Dofine ir Provansu.

pilis, senovinė Saluco valdovų būstinė

Po Ludoviko II mirties jo vaikai kovojo dėl jo sosto, nuniokodami markizato žemes ir išsekindami finansus. Kol markizate nusistovėjo tvarka jame didelę įtaką įgavo Prancūzija. Markizato savarankiškumas tapo formalumu, o 1548 m., nuvertus paskutinį markizą , markizatas buvo prijungtas prie Prancūzijos karalystės.

Salucas pusei amžiaus tapo Prancūzijos dalimi, kol Savoja pagal 1601 m. Liono sutartį perėmė valdžią Saluce, kurį ir valdė su pertraukomis iki Italijos suvienijimo.