Rudaminos mūšis (1394)

Rudaminos mūšis (1394)
Data 1394 m. rugsėjo 8 d. Vieta Rudamina Rezultatas Kryžiuočių pergalė
Konflikto šalys
LDK Žemaitija	Vokiečių ordinas
Vadovai ir kariniai vadai
Vytautas Didysis Kaributas
Pajėgos
Bent 700 (7 vėliavos)	~400
Nuostoliai
Apie 500

Rudaminos mūšis – 1394 m. rugsėjo 8 d. įvykęs Kryžiuočių ordino pajėgų susidūrimas su kunigaikščių Vytauto ir Kaributo vadovauta Lietuvos kariuomene, pasibaigęs pastarosios atsitraukimu.

Rugsėjo 5 d. Vilniaus pilis apsiautę kryžiuočiai susidūrė ne tik su aršiu pilies įgulos pasipriešinimu, bet ir su jo apylinkėse diversinę veiklą vykdžiusiais Vytauto daliniais. Didysis magistras Konradas fon Jungingenas pasiuntė 4 vėliavas (Balgos, Brandenburgo ir Reino (Bartos) komtūrų bei Varmės ar Sembos vyskupystės – dėl pastarosios skiriasi Johano Posilgiečio ir Vygando Marburgiečio informacija – kurias sudarė apie 400 karių su užduotimi apsaugoti užpuolikų užnugarį.

Kryžiuočių dalinys, perėjęs mišką, atsidūrė Rudaminos apylinkėse ties pelke. Jos skirtingose pusėse buvo du Lietuvos kariuomenės pulkai – vieną sudarė žemaičiai ir rusėnai, vadovaujami Kaributo, o antrajam vadovavo pats Vytautas. Lietuviai turėjo didelę kiekybinę persvarą prieš kryžiuočius (anot Johano Posilgiečio, lietuvių buvę net 10 kartų daugiau – tai, T. Baranausko nuomone, yra perdėta), tačiau abejų šių dalinių judėjimui ir susijungimui trukdė pelkė ir upelis.

Kryžiuočiai pasinaudojo šia proga ir kiekvieną jų puolė atskirai. Pirmas smūgis teko kairėje pelkės pusėje stovėjusiems Kaributo rusėnams, kurie po trumpo mūšio pradėjo bėgti. Susidoroję su šiuo daliniu kryžiuočiai atakavo Vytauto pajėgas. Šis mūšis jau vadinamas „dideliu mūšiu“ (lot. grande bellum). Po neilgų kautynių Vytauto pulkai taip pat neatlaikė puolimo ir, patyrę didelių nuostolių, turėjo atsitraukti.

Vygando Marburgiečio teigimu, šiose kautynėse žuvo penki šimtai Vytauto asmeninio pulko karių ir buvo paimta jo vėliava. Į nelaisvę taip pat pateko Belzo kunigaikščio Jurgio Narimantaičio sūnus Ivanas . Anot Johano Posilgiečio, kryžiuočiai iš viso paėmė 6 lietuvių vėliavas (iš Vygando Merburgiečio kronikos galima suprasti, kad kryžiuočiai paėmė 7 vėliavas). Bėgančius lietuvius kryžiuočiai dar kurį laiką persekiojo, tačiau jiems sukliudė didelis rūkas. Johano Posilgiečio teigimu, šis rūkas suklaidinęs ir lietuvius: jie negalėjo įvertinti, kad kryžiuočių buvo nedaug – priešingu atveju greičiausiai nebūtų traukęsi.

Pergalė šiame mūšyje buvo tik taktinė, ji neturėjo ženklesnės įtakos Vilniaus apsiausties eigai ir nepadėjo kryžiuočiams pasiekti jų svarbiausio tikslo – užimti Vilniaus pilies.

Šaltiniai

• (LT) Baranauskas, Tomas, 12.12. Vilniaus pilies gynimas 1394 m. ir Rudaminos mūšis: kryžiuočių puolimas prieš krikščionišką Vilnių, Lietuvos istorijos institutas // Lietuvos aidas
• (DE) Marburg, Wigand von. Die Chronik. Scriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1863, Bd.  2, p. 429–662.
• (DE) Marburgietis, Vygandas. Naujoji Prūsijos kronika. Vertė R. Jasas. Vilnius: Vaga, 1999.
• (DE) Posilge, Johann von. Chronik des Landes Preussen (von 1360 an, fortgesetzt bis 1419). Scriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1866, Bd. 3, p. 13–388.

Išnašos

1. Baranauskas, Tomas, 12.12. Vilniaus pilies gynimas 1394 m. ir Rudaminos mūšis: kryžiuočių puolimas prieš krikščionišką Vilnių, Lietuvos istorijos institutas // Lietuvos aidas
2. Posilge, Johann von. Chronik des Landes Preussen (von 1360 an, fortgesetzt bis 1419). Scriptores rerum Prussicarum. p 194–195.
3. Marburg, Wigand von. Die Chronik. Scriptores rerum Prussicarum. p. 558–559.
4. Marburgietis, Vygandas. Naujoji Prūsijos kronika. p. 194–195