Pukas (palydovas)

Pukas

Atradimas
Atradėjas	Stephen P. Synnot / Voyager 2
Atrastas	1985 m. gruodžio 30 d.
Orbitos charakteristikos
Didžioji pusašė	86 004 km
Ekscentricitetas	0,00005
Apskriejimo periodas	0,761833 d.
Posvyris	0,318° (į Urano ekvat.)
Planetos palydovas	Urano
Fizinės charakteristikos
Vidutinis skersmuo	81 km
Paviršiaus plotas	~82 400 km²
Tūris	~2 226 000 km³
Masė	~2,9×10^18 kg
Vidutinis tankis	1,3 g/cm³
Laisvojo kritimo pagreitis	0,029 m/s²
Pabėgimo greitis	0,069 km/s
Ašies posvyris	0
Albedas	0,07
Paviršiaus temperatūra	vid: 64 K

Pukas (angl. Puck) arba Neptūnas XV – gamtinis Urano palydovas, kurį 1985 m. gruodį atrado erdvėlaivis Voyager 2. Pavadinimas Pukas atitinka susitarimą Urano palydovus vadinti Šekspyro veikėjų vardais. Puko orbita yra tarp Urano žiedų ir Mirandos - pirmojo iš didžiųjų Urano palydovų. Pukas yra beveik sferinės formos, jo skersmuo yra apie 162 km. Paviršius tamsus, ženkliai padengtas krateriais, ant kurio matyti spektriniai vandens ledo požymiai.

Atradimas ir pavadinimas

Pukas – didžiausias vidinis Urano palydovas, aptiktas iš 1985 m. gruodžio 30 d. Voyager 2 nufotografuotų vaizdų. Iš karto po atradimo suteiktas laikinas S/1985 U 1 pavadinimas.

Mėnulis vėliau buvo pavadintas veikėjo Puko, kuris pasirodo Šekspyro filme „Vasarvidžio nakties sapnas“, vardu.Keltų mitologijoje ir anglų tautosakoje Pukas yra išdykusi būtybė, krikščionys jį įsivaizdavo kaip piktąjį demoną.

Pukas dar vadinamas Uranu XV.

Fizinės savybės

Pukas yra didžiausias mažasis vidinis Urano palydovas, skriejantis Mirandos orbitoje. Jis yra vidutinio dydžio tarp Portijos (antras pagal dydį vidinis palydovas) ir Mirandos (mažiausias iš penkių didžiųjų klasikinių palydovų). Puko orbita yra tarp Urano žiedų ir Mirandos. Apie Puką žinoma mažai, išskyrus jo orbitą, kurios spindulys yra apie 81 km, ir geometrinis albedas, kuris matomoje šviesoje yra lygus maždaug 0,11.

Iš visų palydovų, kuriuos atrado „Voyager“ vaizdo gavimo komanda, tik Pukas buvo aptiktas pakankamai anksti, kad zondą dar būtų galima užprogramuoti taip, kad palydovas būtų atvaizduotas šiek tiek detaliau. Vaizdai parodė, kad Pukas yra kiek pailgo sferoido formos (ašių santykis yra 0,97 ± 0,04). Jo paviršius yra stipriai padengtas kraterių ir pilkas. Puko paviršiuje yra trys pavadinti krateriai, iš kurių didžiausias yra apie 45 km skersmens. Kitų stebėjimu metu su Hablo kosminiu teleskopu ir dideliais antžeminiais teleskopais Puko spektre buvo aptiktos vandens ir ledo sugerties ypatybės.

Nėra nieko žinoma apie vidinę Puko struktūrą. Tikriausiai ji susideda iš vandens ledo mišinio su tamsia medžiaga, panašia į tą, kuri yra žieduose. Ši tamsi medžiaga greičiausiai susideda iš uolienų arba radiacijos būdu apdorotų organinių medžiagų. Kadangi palydove nėra kraterių su ryškiais spinduliais, tai reiškia, kad Pukas nėra diferencijuotas ir dėl to ledo ir ne ledo komponentai nėra atsiskyrę vienas nuo kito į šerdį ir mantiją.

Įvardinti krateriai

Puko krateriai, kuriems suteikti vardai

Puko krateriai pavadinti Europos mitologijos išdykusių dvasių vardais.

Krateris	Koordinatės	Skersmuo (km)	Patvirtinimo data	Pavadintas pagal	Nuoroda
Bogle	0° š. pl. 0° r. ilg. / 0°š. pl. 0°r. ilg. / 0; 0 (Bogle)	0	1988	Boglas (Keltų mitologija)	WGPSN
Butz	0° š. pl. 0° r. ilg. / 0°š. pl. 0°r. ilg. / 0; 0 (Butz)	0	1988	Butzas (vokiečių tautosaka)	WGPSN
Lob	0° š. pl. 0° r. ilg. / 0°š. pl. 0°r. ilg. / 0; 0 (Lob)	0	1988	Lobas (anglų tautosaka)	WGPSN

Taip pat skaitykite

• Urano palydovai
• Urano žiedai

Šaltiniai

1. Smith Soderblom et al. 1986.
2. Karkoschka, Voyager 2001.
3. Dumas Smith et al. 2003.
4. IAUC 4159.
5. USGS: Planet and Satellite Names and Discoverers.
6. Jacobson 1998.
7. Karkoschka, Hubble 2001.
8. Thomas Veverka et al. 1987.

Literatūra

• Jacobson, R. A. (1998). „The Orbits of the Inner Uranian Satellites From Hubble Space Telescope and Voyager 2 Observations“. The Astronomical Journal. 115 (3): 1195–1199. Bibcode:1998AJ....115.1195J. doi:10.1086/300263.
• Karkoschka, Erich (2001). „Voyager's Eleventh Discovery of a Satellite of Uranus and Photometry and the First Size Measurements of Nine Satellites“. Icarus. 151 (1): 69–77. Bibcode:2001Icar..151...69K. doi:10.1006/icar.2001.6597.
• Karkoschka, Erich (2001). „Comprehensive Photometry of the Rings and 16 Satellites of Uranus with the Hubble Space Telescope“. Icarus. 151 (1): 51–68. Bibcode:2001Icar..151...51K. doi:10.1006/icar.2001.6596.
• Thomas, P.; Veverka, J.; Johnson, T.V.; Brown, Robert Hamilton (1987). „Voyager observations of 1985U1“. Icarus. 72 (1): 79–83. Bibcode:1987Icar...72...79T. doi:10.1016/0019-1035(87)90121-7.
• Smith, B. A.; Soderblom, L. A.; Beebe, A.; Bliss, D.; Boyce, J. M.; Brahic, A.; Briggs, G. A.; Brown, R. H.; Collins, S. A. (4 July 1986). „Voyager 2 in the Uranian System: Imaging Science Results“. Science. 233 (4759): 43–64. Bibcode:1986Sci...233...43S. doi:10.1126/science.233.4759.43. PMID 17812889. S2CID 5895824.
• Dumas, Christophe; Smith, Bradford A.; Terrile, Richard J. (2003). „Hubble Space Telescope NICMOS Multiband Photometry of Proteus and Puck“. . 126 (2): 1080–1085. Bibcode:2003AJ....126.1080D. doi:10.1086/375909.
• Marsden, Brian G. (January 16, 1986). „Satellites of Uranus and Neptune“. IAU Circular. 4159. Nuoroda tikrinta 2012-01-24.
• /IAU (July 21, 2006). „Planet and Satellite Names and Discoverers“. Gazetteer of Planetary Nomenclature. USGS Astrogeology. Nuoroda tikrinta 2012-01-24.

Nuorodos