Privalomasis egzempliorius

Privalomasis egzempliorius – spausdinto leidinio arba kito dokumento egzempliorius, kurį leidėjas pagal įstatymą privalo pristatyti bibliotekoms ir kitoms valstybinėms organizacijoms fondų kaupimui, leidinių kontrolei, bibliografinei apskaitai ir saugojimui. Būna nemokami, apimantys beveik visus valstybėje ar tam tikroje teritorijoje išleistus leidinius, ir mokami, apimantys tik pačius vertingiausius leidinius. Privalomieji egzemplioriai gali būti spausdinti (knygos, periodiniai leidiniai, žemėlapiai ir kiti) ar kiti leidiniai (garso ir vaizdo įrašai, mikroformos, elektroniniai ištekliai ir kiti). Yra visos šalies privalomieji egzemplioriai ir atskirų jos teritorijų (apskričių, rajonų) bei žinybiniai (valstybinio valdymo šakų) privalomieji egzemplioriai.

Pirmieji privalomieji egzemplioriai įvesti 1537 m. Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje, 1588 m. – Rygos miesto bibliotekos (dabar Latvijos nacionalinė biblioteka) fondui komplektuoti, 1661 m. – Švedijoje, 1663 m. – Vokietijoje (Bavarijoje), 1710 m. – Anglijoje.

Lietuvoje

Lietuvoje pirmasis privalomasis egzempliorius paskirtas Vilniaus universiteto bibliotekai 1780 m. Nuo 1904 m. galiojo Rusijos įstatymas, pagal kurį Vilniaus viešajai bibliotekai buvo skiriamas Rusijos Šiaurės vakarų krašto leidinių privalomasis egzempliorius. Pagal Lietuvos Respublikos 1919 m. Spaudos įstatymą kiekviena leidykla privalėjo pristatyti apskrities viršininkui kiekvieno leidinio 8 egzempliorius, pagal 1936 m. Spaudos įstatymą – valdžios įstaigoms po 10 egzempliorių. Valdžios įstaigos juos paskirstydavo bibliotekoms ir knygynams. Sovietmečiu privalomųjų egzempliorių pristatymo ir paskirstymo tvarka dažnai keisdavosi.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nuo 1993 m. bibliotekoms ir valdžios įstaigoms buvo skiriama 19 privalomųjų egzempliorių, vėliau penki: Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai – du, Kauno apskrities viešąjai, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių ir Vilniaus universiteto bibliotekoms – po vieną egzempliorių iš visų leidinių, kurių tiražas viršija 100 egzempliorių. Lietuvos aklųjų bibliotekai privalomas vienas aklųjų raštu spausdinto leidinio ir garsinio dokumento egzempliorius, Lietuvos technikos bibliotekai – vienas standartų, techninių reglamentų ir patentų egzempliorius. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kaupia ir saugo Elektroninių išteklių archyvą, kuriam elektroninių išteklių internete leidėjai taip pat pateikia po privalomąjį egzempliorių.

Šaltiniai

• Žydruolė Jonuškienė, Privalomasis egzempliorius, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2020 m. sausio 3 d.