Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia

55°33′9.05″ š. pl. 21°19′2.25″ r. ilg. / 55.5525139°š. pl. 21.3172917°r. ilg. / 55.5525139; 21.3172917

Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia
Tikėjimo srovė	liuteronai
Savivaldybė	Klaipėdos rajonas
Gyvenvietė	Priekulė
Adresas	Pamarių g. 8
Statybinė medžiaga	plytų mūras
Pastatyta	1948

Galinė dalis su bokštu

Senosios bažnyčios pamatai

Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia – evangelikų liuteronų bažnyčia Priekulėje, Klaipėdos rajone. Išsaugota senosios bažnyčios vieta.

Parapijos bendruomenei priklauso apie 450 žmonių.

1878 m. parapijoje buvo 8 800 parapijiečių, iš jų lietuvininkų 8 000 (arba 91%), 1902 m. – 9 300 (lietuvininkų 7 080, t. y. 76,1%). Kairiuose įsteigus savarankišką parapiją ir pastačius Kairių evangelikų liuteronų bažnyčią, bendruomenė sumažėjo: 1921 m. buvo 6 935, 1926 m. – 6 845, 1936 m. – 6 477 žmonės.

Istorija

Koplyčia apkrikštytiems vietos gyventojams, kaip manoma, čia įrengta dar Ordino laikais, t. y. iki 1525 m. Priklausė ji Klaipėdos Šv. Mikalojaus bažnyčiai. Išlikęs oficialus dokumentas nurodo, kad koplyčioje dirbęs kunigas Kasparas Radunius mirė 1587 m. nėra žinoma, kelintas iš eilės dvasininkas jis čia buvo. Manytina, jog savarankiškos parapijos statusas Priekulės bendruomenei suteiktas 1587, o gal ir dar vėliau – 1628 ar net 1635 m.

1587–1590 m. čia kunigavo Andreas Paškaitis (arba Paskeitis, Poškaitis), po jo, 1590–1613, Friedrichas Masalskis. Pastarasis buvęs vienu didžiausiu to laiko lietuvių kalbos žinovų, jis vertino bei taisė Jono Bretkūno Biblijos į lietuvių kalbą vertimo rankraštį.

1613–1642 m. Priekulės koplyčioje kunigavo Klaipėdos lietuvininkų parapijos diakonas Johanas Aldas. Apsigyventi Priekulėje jis neskubėjo, vis dėlto apie 1620 m. persikėlė, buvo įpareigotas rūpintis dar Ventės bendruomenės dvasiniais reikalais. Bažnyčią statyti vis delsta, atidėliota. 1688 m., kunigaujant Wilhelmui Martiniui, pradėta statyti naujuosius maldos namus Priekulėje. Lėšas sukaupti padėjo aukščiausia Prūsijos bažnytinė valdžia – jas rinkti leista visose hercogystės bendruomenėse.

Prasidėjus Septynerių metų karui, Priekulę užėmė kazokų būrys, nusiaubęs bažnyčią, nužudęs ką tik pamaldas laikyti baigusį kunigą J. Wesselį. Po J. Wesselio kunigavo Augustas Wannowius (1757–1758 m.), Martinas Schimmelpfennigis (1758–1778), Heinrichas Trentovius (1779–1810), Ferdinandas Zippelis (1811-1815), Augustas Zippelis (1815–1874]]) m. 1855 m. A. Zippelio adjunktu buvo paskirtas Johannas Friedrichas Franzas Schröderis, spaustuvės įsteigėjas – tai įgalino Priekulę XIX a. antroje pusėje tapti reikšmingu ne tik Klaipėdos krašto, bet ir visos Mažosios Lietuvos kultūros centru.

1875–1897 m. kunigavo Gustavas Rudaitis, gavęs leidimą rekonstruoti per laiką kiek sumenkusius Priekulės maldos namus.

Iki Pirmojo pasaulinio karo kunigavo Louis Thielas (1898–1904 m.) ir Endrikis Endrulaitis (1904–1919 m.). Tarpukario bei Antrojo pasaulinio karo metais Priekulėje kunigavo Ernstas Ribaitis (1920–1927 m.), Martynas Keršys (1928–1930 m.), Martynas Vanagas (1930–1944 m.).

Išlikę parapijiečiai bendruomenę užregistravo 1948 m. rugsėjo 15 d. Laikinuosius maldos namus įsirengė parapijos salėje (kareiviai čia buvo spėję įkeldinti savo remonto dirbtuves). Per keletą metų net kiek prasigyventa: 1951 m. sustatytas inventorizacijos aktas liudija, jog čia buvo altorius su aprėdu, sakykla, 4 liktoriai, Kristaus paveikslas, vargonėliai, 39 suolai, 1 kėdė, 1 stalas, dvi krosnys. Pamaldas laikė sakytojas Bertaitis (ar Bartaitis) iš Jokšų kaimo. Kai jį ištrėmė į Sibirą, jo vieton stojo M. Mickus, M. Kybelka, J. Sprogys. Nuo 1954 m. pamaldas Priekulėje laikė kun. J. Armonaitis, nuo 1990 m. – kun. Darius Petkūnas.

Senoji bažnyčia

Bažnyčia pastatyta ir pašventinta 1697 m., nors vėjarody, iškeltame ant stogo, buvo skaičius „1693“. Tai buvo plytinė, bebokštė, ištęsto stačiakampio formos (37 m ilgio, 17 m pločio), gražiais skliautuotais langais bažnyčia. Altorius ir sakykla buvo atskiri. Pastarąją puošė Išganytojo ir dviejų apaštalų statulos, įkomponuotos tarp korintiškų kolonų bei piliastrų, durys dvasininkui įeiti skoningai dekoruotos stiliaus ornamentika. Ant altoriaus staliuko stovėjo keturios žalvario žvakidės, Krucifiksas buvo už altoriaus suprojektuotame bažnyčios lange. Lubos medinės, gaubtos, užtikrinusios puikią patalpų akustiką. Į pamaldas kvietė du varpai, kabėję atskiroje varpinėje.

Bažnyčioje buvo suprojektuoti gilūs rūsiai. Juose dar tarpukario laikotarpiu dūlėjo keli masyvūs karstai, kas davė pagrindą tvirtinti, kad juose ilsėjosi apie 1885 m. atgabenti žymiausių Mažosios Lietuvos kunigų palaikai. Tačiau galėjo būti ir vietinių dvasininkų karstai, iki 1709–1711 m. maro laidoti bažnyčių rūsiuose nedrausta.

Apie 1885 m. bažnyčia buvo rekonstruota. Nemaža pakeitimų buvo padaryta ir anksčiau: 1780 m. sujungti sakykla ir altorius, 1821 m. nupirkti bei įrengti 18 registrų vargonai, turėję prašmatnių rokoko stiliaus puošybos elementų. Maždaug 40 m aukščio bokštas, matyt, išmūrytas baigiant vidaus rekonstrukcijos darbus. Jame įrengtas laikrodis, mušęs kas pusvalandį. Bokšto viršūnę vainikavo dvimetrinis kryžius.

Per karą bažnyčia apdegė, buvo susprogdintas bokštas. Pokaryje ji nebuvo atstatyta, o 1954 m. sulyginta buldozeriais su žeme. Dar prieš tai senieji Priekulės gyventojai kunigų palaikus, dūlėjusius bažnyčios rūsiuose, idant jie nebūtų niekinami, perkėlė į Elniškės kapelius.

1992 m. įrengtas paminklas, įamžinęs senosios Priekulės bažnyčios atminimą. Tai simboliškas altorius (aut. Marija ir Martynas Purvinai), pastatytas čia buvusių maldos namų altoriaus vietoje. Jo centre – atverstas Šventraštis su įrašu „Biblija, tatai esti wissas Schwentas Raschtas, lietuwischkai perguldytas per Joaną Bretkūną 159“, taip pagerbiant ir pirmąjį Biblijos vertėją į lietuvių kalbą. Abipus šio įrašo – tekstas lietuvių ir vokiečių kalbomis:

Ant šios Wiets stovėjo nuo 1688 lig 1944

Ewangelikų-Liuteronų Bažnycza, kur

Diewo Žodį sake Lietuvininkų ir

Wokyczių kalbomis.

Paskutinį Sykį Pamaldos cze buvo

1. Oktoberį 1944.

Baznycza tapo Karo Auka į Oktoberį 1944

ir aną wisumai nugrowe 1954,

Alle Diewo Wards pasiliks amžinai.

Naujoji evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta už privačias ir valdžios lėšas parapijos namų paskirčiai. Vieno aukšto, raudonų plytų mūro pastato architektūra atspindi Rytprūsių mūrinės architektūros XIX a. II p. – XX a. pr. tradicijas.

Šaltiniai

1. „Senosios bažnyčios vieta“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
2. Priekulės parapija. Mažosios Lietuvos enciklopedija, T. III (Mec–Rag). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006

Nuorodos

Vikiteka: Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Priekulės parapija 2013-09-02 iš Wayback Machine projekto.
• Priekulės liuteronų parapija 2007-10-27 iš Wayback Machine projekto.