Prancūzų epas

Prancūzų epas tai poemos, kurių yra likę apie 100. Išlikusios poemos vadinamos šanson de žest (pranc.chanson de geste).

Seniausios poemos yra atsiradusios pačioje XI a. pabaigoje, o vėlyviausios priklauso XIV a. Tačiau net ir pačios ankstyvosios išlikusios poemos yra perdirbtos iš dar senesnių poemų ar dainų, atsiradusių prieš tai per du ar tris šimtmečius. Per šią ilgą raidą, prie kurios prisidėjo įvairūs visuomenės sluoksniai – liaudis, žonglieriai ir raštingieji dvasininkai – smarkiai pasikeitė dainuojamųjų poemų forma, stilius ir turinys.

Šanson de žest yra įvairaus ilgumo – nuo 1000 iki 20 000 eilučių ir susideda iš nevienodo ilgumo posmelių, arba „tiradų“, kiekvienas nuo 5 iki 40 dešimtskiemenių eilučių, su cezūra po 4 arba 6 skiemenis. Eilutės susietos asonansais (balsių sąskambiais), kurie vėlyvesnėse redakcijose paprastai pakeisti taisyklingais rimais. Šios poemos buvo skiriamos dainuoti, be to visa poema buvo dainuojama viena melodija, kuri kartojasi iš eilutės į eilutę. Poemų atlikėjai, dažnai ir jų autoriai buvo žonglieriai, jie išnešiodavo jas po visą Prancūziją. Patraukęs į save dėmesį ir surinkęs iš pradžių nedidelį, bet pamažu augantį klausytojų būrelį, žonglierius šūkteldavo visiems tylėti, o paskui imdavo dainuoti , pritardamas pats sau mažyte arfa arba dažniau viola. Jeigu poema būdavo labai ilga, kartais jos pakakdavo savaitei.

Prancūzų epo turinį sudaro dvi temos:

• ginti tėvynę nuo priešų – maurų (arba saracėnų), normanų, saksų ir kt.;
• ištikimai tarnauti karaliui – nepažeisti jo teisių ir naikinti išdavikus.

Iš viso prancūzų epo puikiausia yra „Rolando giesmė“, europinio garso poema ir viena iš viduramžių poezijos viršūnių.

„Rolando giesmė“

„Rolando giesmė“ buvo sukurta apie 1100 m., prieš pat pirmąjį kryžiaus žygį.

Ši poema (4002 eilutės) pasakoja apie didvyrišką grafo Rolando, Karolio Didžiojo sūnėno, žuvimą mūšio metu su maurais Ronsevalio slėnyje, apie Rolando patėvio Ganelono išdavystę, kuri buvo šios katastrofos priežastis, ir apie Karolio Didžiojo kerštą už Rolando ir dvylikos perų žuvimą.

Didžiausias autoriaus nuopelnas tas, kad jis išsaugojo gilią senosios legendos prasmę ir raiškumą ir, susiejęs pagrindines jos mintis su to meto aktualijomis, rado puikią meninę formą tai išreikšti.

Viduramžiais prancūzų poemų apie Rolandą vertimų, jų perpasakojimų arba pamėgdžiojimų buvo vokiečių, anglų, italų, ispanų, skandinavų ir keltų kalbomis.

Nuorodos

Šanson de žest 2010-03-06 iš Wayback Machine projekto. (pranc.)