Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Šventosios Romos imperijos grafas Pranciškus Ksaveras Branickis (lenk. Franciszek Ksawery Branicki, 1731 m. – 1819 m. balandis) – stambus ATR karinis ir valstybinis veikėjas, pulkininkas (1757), (1764–1766), Haličo seniūnas (1765), Karūnos didysis medžioklis (1766–1773), Karūnos armijos generolas-leitenantas (1764), Lietuvos artilerijos generolas (1768–1773), karaliaus generolas-adjutantas (1762), Karūnos lauko etmonas (1773–1774), Karūnos didysis etmonas (1774–1793). Kašteliono Petro Branickio (m. 1762) ir Melanijos Trezės Šembek sūnus. Vienas iš Targovicos konfederacijos Lenkijos-Lietuvos bajorijos lyderių, vėliau – caro tarnyboje generolas anšefas (1795). Rusų dokumentuose figuruoja kaip Ksaveras Petrovičius Branickis.

Pranciškus Ksaveras Branickis



Branickių herbas

Gimė	1731 m.
Mirė	1819 m. balandžio mėn. (~88 metai)
Tėvas	Petras Branickis
Motina	Melanija Terezė Šembek

Žymūs apdovanojimai
Baltojo erelio ordinas

Vikiteka	Pranciškus Ksaveras Branickis

Biografija

Kilo iš Branickių giminės, herbo „Korczak“ savininkas, tėvas jo buvo Braclavo kaštelionas ir paliko sūnui pakankamai didelį turtą, kuris, deja, beveik visas buvo iššvaistytas sūnaus jaunystėje.

Branickis gavo išsamų Europos švietimą, kurį vėliau papildė kelionėmis, turėjo daug gabumų ir greitai pasidarė rūmų numylėtiniu ir Lenkijos jaunimo dievaičiu. Tačiau, jis anksti pradėjo ieškoti laimės svetimose žemėse: iš pradžių jis tarnavo Prancūzijos armijos eilėse, veikusios prieš Prūsiją, vėliau Kurliandijoje, jaunojo hercogo Karolio rūmuose, su kuriuo ypač susidraugavo, ir kurį lydėjo Septynmečiame kare.

Kada Branickio turtas išseko, jis norėjo važiuoti į Paryžių ir vėl ieškoti laimės Prancūzijos rūmuose, bet hercogui Karlui pavyko parūpinti dėl jo vietą pasiuntinybėje į Peterburgą, kur tuo metu Lenkijos pasiuntiniu buvo Stanislovas Poniatovskis, būsimasis Lenkijos karalius. Nuo to laiko Branickis, dėka didelės Poniatovskio globos, pradėjo greitai kilti: 1757 m. vasario 18 d. jis paaukštinamas į pulkininkus, o 1762 m. tapo karaliaus genrolu-adjutantu. Tuo pat metu Branickis spėjo įsiteikti Rusijos didžiajai kunigaikštienei Jekaterinai Aleksejevnai, kas vėliau turėjo stiprią įtaką visai jo tarnybai. 1763 m. sausio 1 d. apdovanotas Aleksandro Neviškio ordinu.

1764 m. Stanislovas Poniatovskis, Rusijos rūmų globos dėka, buvo išrinktas Lenkijos karaliumi, ir Branickis buvo apipiltas apdovanojimais ir pasižymėjimais: 1764 m. gruodžio 6 d. jis gavo karaliaus pirmojo generalo-adjutanto laipsnį. Kitą dieną jis buvo paaukštintas į Karūnos armijos generolus-leitenantus, gruodžio 21 d. tapo karaliaus pastalininkiu, o 28 d. gavo turtingą Peremyšlio seniūniją; karūnacinio seimo metu jis gavo aukštą Lietuvos artilerijos generolo laipsnį, o 1765 m. vasarį buvo išsiųstas į Berlyną su pranešimu apie Stanislovo Augusto karūnavimą; tų pačių metų gegužį Branickis buvo apdovanotas Švento Stanislovo ordinu, o gruodį – Baltojo erelio, galiausiai, 1766 m. gegužę tapo karaliaus medžiokliu (Karūnos medžiokliu, t. y. oberjėgermeisteriu).

1792 m. vienas iš Targovicos konfederacijos iniciatorių.

Pranciškaus Ksavero Branickio žmona Aleksandra Vasiljevna Engelgardt

Šeima

Nuo santuokos su Aleksandra Vasiljevna Engelgardt (1754–1838), kunigaikščio Potiomkino giminaite, turėjo du sūnus ir tris dukteris:

Jekaterina (1781–1820) – 1-mas vyras nuo 1813 m. grafas Stanislovas Potockis (1786–1831), 2-ras vyras kunigaikštis Konstantinas Sanguška.
Vladislavas (1783–1843) – pataurininkis ir senatorius.
Aleksandras (1783 – po 1798) – mirė nukritęs nuo arklio.
Sofija (1790–1879) – žmona nuo 1816 m. Arturo Stanislavo Potockio (1787–1832).
Jelizaveta (1792–1880) – buvo ištekėjusi už grafo, o po to kunigaikščio ir generolo-feldmaršalo Michailo Semionovičiaus Voroncovo.

Branickio žmona giminės dvare Bila Cerkvoje įkūrė dendroparką, gavusį jos vardą – „Aleksandrija“.

Literatūra

Лихач Е. Браницкий, Франц Ксаверий Петрович // Русский биографический словарь : в 25 томах. – СПб.–М., 1896–1918.

Nuorodos

Politinis postas
Prieš tai: Vaclovas Petras Rževuskis	Karūnos lauko etmonas 1773 – 1774	Po to: Severinas Rževuskis