Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Prūsijos reformos, arba Šteino ir Hardenbergo reformos, XIX a. pradžioje Apšvietos idėjų dvasioje vykdytos Prūsijos valstybės valdymo, socialinės ir kariuomenės reformos, tradiciškai siejamos su jos svarbiausių iniciatorių ir įgyvendintojų – grafo Karlo Augusto von Hardenbergo ir barono Heinricho Friedricho Karlo vom Steino – vardais.

Kontekstai ir reformų įgyvendinimas

Baronas Heinrichas Friedrichas Karlas vom und zum Steinas

Po Prūsijos karalius ir ministrų kabinetas pasitraukė į Rytprūsius. Grafą Heinrichą Kurtą von Haugwitzą pirmojo ministro poste 1807 m. balandį pakeitė grafas Karlas Augustas von Hardenbergas (1750–1822 m.). Bet Prancūzų imperatorius Napoleonas Tilžės taikos metu atsisakė su juo bendradarbiauti, todėl imperatoriaus pageidavimu į vyriausybę buvo grąžintas baronas Heinrichas Friedrichas Karlas vom Steinas (1757–1831 m.), vadovavęs jai nuo 1807 m. spalio 8 d. iki atsistatydinimo 1808 m. lapkričio 24 d. Jį pakeitė burggrafas Friedrichas Ferdinandas Alexanderis Dohna-Schlobittenas, o 1810 m. birželio 6 d. Hardenbergas dvylikai metų vėl grįžo vadovauti Prūsijos vyriausybei.

Baronas Steinas ir grafas Hardenbergas, kaip ir feldmaršalas grafas Augustas Wilhelmas von Gneisenau bei generolas Gerhardas Johannas Davidas von Scharnhorstas, buvo Prūsijos reformatoriai, smarkiai paveikti Apšvietos idėjų bei jų realizavimo Prancūzijos revoliucijos metu, nors visiškai nepritarę revoliuciniams jų realizavimo metodams. Dar iki 1806 m. jie siekė pritaikyti „iš viršaus“ Prūsijos sąlygoms Prancūzijoje įvykdytas reformas. Nors karalius Frydrichas Vilhelmas III reformų klausimu laikėsi santūriai, bet po Tilžės taikos baronas Steinas, paskatintas jo ir karaliaus santykiuose dažnai tarpininkavusios karalienės Luizės, pradėjo pertvarkymus.

Prūsijos karinis pralaimėjimas parodė, kad jos kariuomenė nebėra nenugalima, todėl aktualiausia buvo karinė reforma. 1807 m. liepos 15 d. karalius paskyrė karinės reformos komisiją (į kurią įėjo Hermannas von Boyenas, Gneisenau, Scharnhorstas, Carlas von Clausewitzas ir kiti), kuri po dviejų mėnesių pateikė savo pasiūlymus. Tačiau bet kokie karinės reformos bandymai atsirėmė į Napoleono 1808 m. rugsėjo 8 d. Paryžiaus sutartimi nustatytus Prūsijos karinių pajėgų apribojimus dešimčiai metų iki 42 tūkst. karių. Tuomet baronas Steinas parėmė Scharnhorsto 1807 m. liepos 31 d. memorandume pasiūlytąjį reformos variantą, kuris buvo pakeistas taip, kad kiekviena Prūsijos armijos kuopa kas mėnesį turėjo paleisti penkis apmokytus vyrus į rezervą ir priimti penkis naujus rekrutus. Tuo būdu rekrutai buvo mokomi beprecedentiškai trumpą vieno mėnesio laikotarpį ir iškart paleidžiami į rezervą. Ši vadinamoji Krümperio sistema leido vykdyti Paryžiaus sutarties reikalavimus, tačiau iš tiesų Prūsija per trumpą laiką sugebėjo sukurti milžinišką rezervą ir taip žymiai viršyti 42 tūkst. armijos ribą, nustatytą Napoleono. Šios reformos vykdymas buvo patikėtas pačiam Scharnhorstui. Jos metu tarnyboje buvo apribotos aukštuomenės privilegijos, o paaukštinimus imta teikti už nuopelnus, įkurtas generalinis kariuomenės štabas, kelios aukštosios karo mokyklos.

Pats Steinas daugiau dėmesio skyrė civilinėms reformoms. Karalių jis įtikino emancipuoti valstiečius, todėl 1807 m. spalio 9 d. Klaipėdoje išleistu karaliaus ediktu (vad. Spalio ediktas) Prūsijoje nuo 1810 m. Šv. Martyno buvo išlaisvinami priklausomi valstiečiai. Tiesa, teisė į žemę jiems garantuojama nebuvo. Taip pat Steinas pradėjo vykdyti komplikuotą valdymo reformą, 1808 m. lapkričio 24 d. ediktu reorganizuodamas kanceliarijas į penkias profesionalias ministerijas, o visą valstybę vėliau padalindamas į provincijas, apygardas bei apskritis. Pagal Steino projektą 1808 m. lapkričio 19 d. patvirtintuose „Miestų įstatymuose“ karalystėje buvo įvesta municipalinė miestų piliečių renkama savivalda.

Prancūzų šnipams užtikus Steino laiškus, jis pateko į Napoleono nemalonę, todėl turėjo bėgti iš Prūsijos į Austriją. Tačiau vėlesni Prūsijos kancleriai tęsė reformas. Hardenbergo laikais 1811 m. buvo įvesta amatų ir verslų laisvė, panaikinant būtinybę priklausyti cechams ir gildijoms, vad. „Sureguliavimo ediktu“ nustatytos valstiečių išsipirkimo iš lažo sąlygos (1/3 žemės turėjo atiduoti dvarininkui), 1812 m. kovo 11 d. karaliaus ediktu buvo emancipuoti Prūsijos žydai.

Kitas valstybės veikėjas Wilhelmas von Humboldtas, 1809 m. kovą paskirtas Prūsijos švietimo ministru, reformavo švietimo sistemą. Jis buvo įtakotas šveicarų švietimo reformatoriaus Johanno Heinricho Pestalozzio ir prancūzų revoliucionierių idėjų, todėl siekė, kad švietimas Prūsijoje pirmiausia išryškintų individualias asmenybės savybes, o ne vien ugdytų jo profesines galimybes. Dėl to visoje šalyje buvo pradėtos reformuoti liaudies mokyklos. 1810 m. jis įkūrė Berlyno Friedricho Wilhelmo universitetą, o 1812 m. perkėlė universitetą iš Frankfurto prie Oderio į Breslau. Universitetai akademinės laisvės dvasioje buvo įpareigoti atlikti švietimo ir mokslinių tyrimų funkcijas. Be to, 1812 m. buvo įvesta valstybinių gimnazijų sistema.

Reikšmė

Prancūzijos revoliucijos užtaisą turėjusios Šteino ir Hardenbergo socialinės reformos, prasidėjusios Klaipėdoje paskelbtu Prūsijos valstiečių išlaisvinimo ediktu, leido Prūsijai neatsilikti nuo pažangiausių Europos valstybių.

Prūsijos kariuomenės reforma 1813 m. leido jai sėkmingai atnaujinti karą su Napoleonu. Pasibaigus karui, Frydrichas Vilhelmas III atsisuko prieš tolesnį reformų vykdymą, užimdamas konservatyvią ir reakcingą poziciją.

Taip pat skaitykite

Paminklas Borusija (šalia paminklo stovėjo 8 Prūsijos valstybės veikėjų, pasižymėjusių reformuojant šalį, biustai, tame tarpe ir H. F. K. fon Šteino ir K. A. fon Hardenbergo)