Popiežiaus neklystamumas

Popiežiaus neklystamumas – Katalikų Bažnyčios dogma, teigianti, kad popiežius, esant tam tikroms sąlygoms, yra apsaugotas nuo klaidų. Ši dogma suformuluota Pirmojo Vatikano susirinkimo 1870 m. dogminėje konstitucijoje „“.

Antrojo Vatikano susirinkimo dogminėje konstitucijoje „“ nustatytos sąlygos, kuriomis veikia popiežiaus neklystamumas: „Romos vyskupas, vyskupų kolegijos vyriausiasis vadovas, esti neklaidingas, kai, vykdydamas savo pareigas kaip aukščiausias visų krikščionių ganytojas ir mokytojas, stiprinantis savo brolių tikėjimą, skelbia galutinę kurią nors tikėjimo arba doros tiesą“. Sąlygos, kurioms esant veikia popiežiaus neklystamumas, lotyniškai vadinamos ex cathedra (pažodžiui „nuo kėdės“).

Popiežiaus neklystamumo pasireiškimo atvejai yra gana reti. Dauguma katalikų teologų sutaria, kad popiežiaus neklystamumas pasireiškė 1854 m., kai Pijus IX paskelbė dogma Nekaltąjį Marijos prasidėjimą, ir 1950 m., kai Pijus XII paskelbė dogmą apie . Taip pat sutariama, kad popiežiaus neklystamumas pasireiškia kanonizuojant šventuosius.

Kaip popiežiaus neklystamumo įrodymai pateikiamos šios Biblijos ištraukos:

• Mt 16:18,
• Lk 22:31-32,
• Jn 21:15-17.

Popiežiaus neklystamumo kritikai kaip priešingus pavyzdžius pateikia atvejus su popiežiais , ir bei Galilėjaus bylą. Popiežiaus neklystamumo šalininkai į tai atsako, kad nė vienu iš šių atvejų nebuvo išpildytos visos sąlygos, reikalingos neklystamumui pasireikšti.

Išnašos

1. „Vatikano II susirinkimo nutarimai“, http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s/lumen-gentium.html#s25
2. „Catholic Encyclopedia“, straipsnis „Infallibility“, skyrius „Scope and Object of Infallibility“ [1]
3. „Catholic Encyclopedia“, straipsnis „Infallibility“, skyrius „Organs of Infallibility“, poskyris „Pope“ [2]