Pilaitė I

Kitos reikšmės – Pilaitė (reikšmės).

Pilaitė
Vietovė prijungta prie miesto 1996 m.
Naujoji Pilaitė
Pilaitė
54°42′22″š. pl. 25°11′02″r. ilg. / 54.706°š. pl. 25.184°r. ilg. / 54.706; 25.184 (Pilaitė)
Apskritis	Vilniaus apskritis
Savivaldybė	Vilniaus miesto savivaldybė
Seniūnija	Pilaitės seniūnija
Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Piláitė Kilmininkas: Piláitės Naudininkas: Piláitei Galininkas: Piláitę Įnagininkas: Piláite Vietininkas: Piláitėje
Istoriniai pavadinimai	rus. Судерва, rus. Виршиловъ, rus. Замечекъ, lenk. Zameczek, Suderwa Wirszyłłów

Pilaitė – Vilniaus miesto dalis, esanti į vakarus nuo miesto centro, dešiniajame Neries krante (taip pat teka jos intakas Sudervėlė).Pilaitės seniūnijos centras. Išlikę dvaro sodyba, kumetynas, oficina, vandens malūnas, du piliakalniai (Pilaitės piliakalnis ir Gudelių piliakalnis).

Skiriamos dvi Pilaitės dalys: Senoji Pilaitė, esanti rytuose, prie Sudervėlės upelio ir jos tvenkinių, kur ir stovi dvaras bei piliakalnis; ir Naujoji Pilaitė (pradėta statyti apie 1989 m.), užimanti didžiąją dalį rajono, smarkiai besiplečianti; jai būdingi XX a. pab. pastatyti ir dabar tebestatomi daugiabučiai, yra keletas prekybos centrų, katalikų koplyčia (Vilniaus Šv. Juozapo koplyčia), statoma Vilniaus Šv. Juozapo bažnyčia, „Tikėjimo žodžio“ bažnyčia, Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija, Vilniaus Pilaitės gimnazija.

Iš pietų, pietvakarių Pilaitę supa miškas, netoliese telkšo Gelūžės, Salotės, Baltiešos ežerai.

Pilaitę aptarnauja 4G, 30, 54, 75, 117 ir 118 maršrutų autobusai, taip pat per Pilaitę eina 63 maršruto trasa bei dalis 32 maršruto.

Etimologija

Rajoną pavadinti Pilaite nuspręsta ne iš karto. Buvo siūlomi įvairūs vietovardžio variantai, pavyzdžiui Sudervėlė. Kalbininkui Jonui Jurkštui ir parkotyrininkui Kęstučiui Labanauskui pavyko įtikinti, kad šis pavadinimas yra autentiškas. Pilaitė – istorinis vietovardis, kilęs iš bendrinio žodžio „pilis“. Netoli Pilaitės XIX a. buvo dvi gyvenvietės: Papilėnai ir Papilaičiai. Pasak Jono Jurkšto, jie žymi vietas, esančias prie pilies (pilaitės), ir patvirtina, kad čia yra buvęs vietovardis Pilaitė ir tikrai yra stovėjusi pilis. Todėl lenk. Zameczek yra vertinys iš žodžio pilaitė, o ne atvirkščiai, kaip manė kai kurie tyrinėtojai.

Istorija

Spėjama, kad per kryžiuočių reidus į Vilnių minima Vyzenvaldės (Wissenwalde) tvirtovė gali būti tapatinama su Pilaite.

XVI a. Pilaitėje buvo didikų Viršilų dvaras, veikė vandens malūnas, kalvė, lentpjūvė. 1827 m. dvarą įsigijo Vilniaus universitetas ir siekė ten steigti žemės ūkio institutą. Nepavykus to padaryti, patalpas naudojo kaip mokymo bazę. Uždarius universitetą, 1832 m. dvaras parduotas Mykolui Fričinskiui. Šis 1846 m. įsteigė drobės ir siūlų balinimo fabriką, kuris 1852 m. sudegė.

XIX a. pab. Pilaitės (Zamčeko) dvaras pateko į Riešės valsčių, buvo apylinkės centras.

Pilaitė ir aplinkinės gyvenvietės XX a. pr. žemėlapyje

Pilaitė XX a. buvo kaimas Vilniaus rajone, tarybiniu laikotarpiu priklausė Buivydiškių apylinkei. 1996 m. prijungta prie Vilniaus, ėmė labai sparčiai plėstis.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1880 m. ir 1989 m.
1880 m.	1905 m.	1931 m.	1959 m.^sur.	1970 m.^sur.	1979 m.^sur.	1986 m.	1989 m.^sur.
57	51	100	121	102	116	134	120
Demografinės raidos histograma

Galerija

• Pilaitės dvaras
• Tikėjimo žodžio bažnyčia
• Naujoji Pilaitė. Bitėnų g.

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. . // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. .
2. Замечекъ. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 12 (23) : Жилы — Земпах. С.-Петербургъ, 1894., 201 psl. (rus.)
3. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 253 psl.
4. Zameczek. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIV (Worowo — Żyżyn). Warszawa, 1895, 368 psl. (lenk.)
5. „Žemėlapis koordinatėmis 54.71 ir 25.18“ (Map). Baltic Maps. „Jāņa sēta“ Ltd. Nuoroda tikrinta 2021-10-13.
6. „Pilaitės istorija“. npilaite.lt. iš originalo 2016-03-16. Nuoroda tikrinta 2016-04-24.
7. Pilaitė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 376
8. Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
9. Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.
10. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
11. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
12. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.

Nuorodos

• Pilaitė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 846 psl.
• Pilaitė. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 173 psl.
• Pilaitė Brockhaus’o enciklopedijoje
• Z. Tiukšienė, N. Sisaitė. Pasižvalgymai po Vilnių. Miesto mikrorajonai.