Petrus (Peter) Josephus Wilhelmus Debye

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Piteris Džozefas Viljamas Debijus (angl. Petrus (Peter) Josephus Wilhelmus Debye, ol. Petrus Josephus Wilhelmus Debije, 1884 m. kovo 24 d. Mastrichtas – 1966 m. lapkričio 2 d. , Niujorko valstija), Nyderlandų ir JAV fizikas ir chemikas, Nobelio chemijos premijos laureatas.

Piteris Džozefas Viljamas Debijus angl. Petrus (Peter) Josephus Wilhelmus Debye ol. Petrus Josephus Wilhelmus Debije,
Gimė	1884 m. kovo 24 d. Mastrichtas
Mirė	1966 m. lapkričio 2 d. (82 metai) , Niujorko valstija
Veikla	Nyderlandų ir JAV fizikas ir chemikas
Sritis	Vienas kūrėjų.
Žymūs apdovanojimai
1936 m. Nobelio chemijos premijos laureatas
Vikiteka	Peter Debye

Biografija

1905 m. baigė Acheno aukštąją technikos mokyklą, 1908 m. Miuncheno universitetą. 1911 m. ir 1920–1927 m. Ciuricho, 1912 m. Utrechto, 1913–1920 m. Getingeno, 1927–1933 m. Leipcigo universitetų profesorius. 1934–1939 m. Kaizerio Vilhelmo fizikos instituto direktorius. 1940 m. emigravo į JAV. 1940–1950 m. Kornelio universiteto Itakoje profesorius.

Daugelio akademijų ir mokslo draugijų narys.

Veikla

Vienas kūrėjų. Jį domino kristalų šilumos laidumas, molekulių sandara, atomo teorija. 1912 m. pasiūlė kietojo kūno, kaip izotropinės tamprios terpės, modelį. Suformulavo šiluminės talpos dėsnį (). Pradėjo vartoti būdingosios temperatūros, vadinamos , sąvoką. Išplėtojo dielektrinių kristalų šilumos laidumo teoriją ir dipolinę dielektrikų teoriją. 1913 m. numatė, kad kristalo gardelės virpesiai difuziškai sklaido rentgeno spindulius. Sukūrė smulkiakristalių medžiagų sandaros tyrimo metodą, pagrįstą rentgeno spindulių difrakcija (Debijaus ir Šererio metodas). 1923 m. paaiškino Komptono reiškinį. 1926 m. pasiūlė metodą. 1932 m. atrado ultragarsinę šviesos difrakciją. 1923 m. kartu su E. Hiukeliu išplėtojo stipriųjų elektrolitų teoriją. Tyrė polimerus.

1936 m. jo veikla įvertinta Nobelio chemijos premija.