Petras VaičiūnasGimė 1890 m liepos 11 d Piliakalniai Jonavos raj Mirė 1959 m birželio 7 d 68 metai VilniusPalaidotas a S

Petras Vaičiūnas

Gimė	1890 m. liepos 11 d. Piliakalniai (Jonavos raj.)
Mirė	1959 m. birželio 7 d. (68 metai) Vilnius
Palaidotas (-a)	Senosiose Rasų kapinės
Tėvai	Vincas Vaičiūnas, Marija Šarkaitė-Razumienė-Vaičiūnienė
Sutuoktinis (-ė)	Teofilija Dragūnaitė-Vaičiūnienė

Veikla	lietuvių poetas, dramaturgas ir vertėjas

Alma mater	Petrogrado universitetas

Petras Vaičiūnas (1890 m. liepos 11 d. Piliakalniuose, Jonavos raj. – 1959 m. birželio 7 d. Vilniuje) – XX a. pirmosios pusės lietuvių poetas, dramaturgas ir vertėjas. Žmona – aktorė Teofilija Dragūnaitė-Vaičiūnienė.

Petro Vaičiūno paminklas Jonavoje, Ramybės skvere.

Atminimo lenta Petrui Vaičiūnui Jonavoje

Biografija

Gimė valstiečių Vinco Vaičiūno ir Marijos Šarkaitės-Razumienės-Vaičiūnienės šeimoje. Šeimoje buvo septyni vaikai: Ignas, Jurgis, Stanislovas ir Ona Razumos bei Petras, Juozas ir Viktoras Vaičiūnai. Juozas Vaičiūnas ir Stanislovas Razumas tapo kunigais, Viktoras Vaičiūnas – psichiatru, o Petras Vaičiūnas – vienu iš pirmųjų besiformuojančio profesionalaus lietuvių teatro organizatorių, vadovų ir dramaturgų. Didelį vaidmenį P. Vaičiūnas suvaidino ir savo dukterėčios, V. Vaičiūno dukters, poetės Juditos Vaičiūnaitės gyvenime, tapęs pirmuoju jos kritiku bei patarėju.

1907 m. baigęs Ukmergės keturmetę mokyklą, 1914–1918 m. gyveno Petrograde, studijavo psichoneurologijos institute ir Petrogrado universitete, dirbo švietimo ir kultūros įstaigose. Dramaturginis debiutas įvyko 1916 m. kovo 6 d. teatre „Krivoje zerkalo“, kur labdaringame vakare buvo suvaidinta pirmoji jo pjesė – „Pražydo nuvytusios gėlės“.

1920 m. grįžo į Lietuvą. 1920–1923 m. Dramos vaidyklos, Valstybės dramos teatro direkcijos narys. 1921 m. vedė aktorę Teofiliją Dragūnaitę, susilaukė sūnaus Arno. 1930–1935 m. Vytauto Didžiojo universiteto tautosakos komisijos sekretorius. 1931–1932 m. ir 1935–1939 m. Valstybės teatro repertuaro komisijos narys. Nuo 1941 m. dirbo LMA bibliotekoje Vilniuje, kurį laiką buvo jos direktorius. Po II Pasaulinio karo Rašytojų sąjungos valdybos narys, dirbo LMA bibliotekoje.

Jonavos raj. Piliakalnių kaime yra išlikusi P. Vaičiūno sodyba, kurioje veikia muziejus. Jonavos centre pastatytas paminklas (Ramybės skveras). P. Vaičiūno vardu pavadinta Panoterių pagrindinė mokykla.

Kūryba

P. Vaičiūnas atėjo į literatūrą XX amžiaus antrajame dešimtmetyje kartu su B. Sruogos, V. Mykolaičio-Putino, K. Binkio, I. Šeiniaus, J. Savicko karta, kai dar stipriai veikė Maironio, J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, Vaižganto autoritetas.

P. Vaičiūnas buvo vienas besiformuojančio profesionalaus lietuvių teatro organizatorių ir vadovų, vėliau pirmasis jo dramaturgas. Savo veikaluose gvildeno aktualias tautines, socialines ir moralines problemas, tapo ilgamečiu Kauno teatro rekordininku, kas sezoną parašydavęs po naują dramą.

Parašė daugiau kaip 20 pjesių, virš 20 dramų, išleido penkias poezijos knygas, iš lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų kalbų vertė grožinę literatūrą ir vadovėlius. Į lietuvių kalbą išvertė F. Šilerio, G. Hauptmano, H. Ibseno, O. Vaildo ir kt. autorių kūrinius. Kaip poetas ir publicistas bendradarbiavo spaudoje, įkvėpė ne vieną iniciatyvą. P. Vaičiūno eilėraštis „Mes be Vilniaus nenurimsim!“, išsakęs visuotinį to meto Lietuvos pasiryžimą, virto kone antruoju tautos himnu.

Bibliografija

Poezija:

Rasoti spinduliai, 1923 m.
Tekanti saulė, 1925 m.
Gimtuoju vieškeliu, 1927 m.
Amžiais dės galvą už Vilnių lietuvis, 1928 m.
Saulės lobis, 1935 m.

Proza:

Aukštaičių pasakos, 1934 m.

Publikuotos ir pastatytos pjesės

Pražydo nuvytusios gėlės, 1917 m.
Milda, 1920 m.
Mano taurė, 1920 m.
Žemėtos kaukės, 1923 m.
Giedrėjanti sąžinė, 1924 m.
Sudrumstoji ramybė, 1924 m.
Tuščios pastangos, 1926 m.
Patriotai, 1926 m.
Nuodėmingas angelas, 1927 m.
Stabai ir žmonės, 1928 m.
Laimės gėlė, 1928 m.
Liepsnojančios širdys, 1929 m.
Aukso žaismas (rankraštis, 1932 m.)
Naujieji žmonės (rankraštis, 1933 m.)
Tikruoju keliu (rankraštis, 1933 m.)
Sulaužyta priesaika, 1935 m.
Prisikėlimas (rankraštis, 1936 m.)

Išvertė F. Šilerio, H. Ibseno, O. Vaildo, M. Meterlinko, Sofoklio, J. Slovackio, K. Hamsuno, M. Gorkio ir kt. autorių kūrinių. Į kitas kalbas išversti veikalai:

„Tuščios pastangos”. Į latvių kalbą išvertė Janis Jaunsudrabinš. Vaidino Rygos nacionalinis teatras. Į lenkų kalbą išvertė V. Zaleskis.
„Naujieji žmonės”. Į latvių kalbą išsivertė Latv. ūkininkų teatras, Pr. Ramutis – į čekų kalbą.
„Laimės gėlė”. F. Beršteinaitė ir Z. Šachnovičius išvertė į žydų kalbą, išleido Vilniaus žydų mokinių teatro leidykla.
„Nuodėmingas angelas” išverstas į latvių ir rusų kalbas. Vaidino latvių ir rusų teatrai.
„Aukso žaismas”. Į latvių kalbą išvertė J. Paleckis, į rusų – E. Škleras.

Šaltiniai

Reda Pabarčienė. Petro Vaičiūno Pasaulis. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, 1996.
Petras Vaičiūnas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 407 psl.

Vikiteka: Petras Vaičiūnas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikicitatos

Wikiquote logo

Puslapis Vikicitatose –

Petras Vaičiūnas