Peripteris gr περίπτερος senovės Graikijos ir Romos šventyklos apsuptos kolonų portiku tipas Peripteriai atsirado VII a

Peripteris (gr. περίπτερος) – senovės Graikijos ir Romos šventyklos, apsuptos kolonų portiku, tipas. Peripteriai atsirado VII a. pr. m. e. Jie buvo labiausiai paplitęs šventyklų tipas archaikos laikais.

Peripteris pavadintas pagal šventyklos iš visų keturių pusių supančią kolonadą, kuri sudaro keturpusę arkadą . Šoninė kolonada vadinasi .

Peripteriu vadinamas ir pastato (paprastai klasikinės šventyklos) perimetras, sudarytas iš kolonų. Šis terminas naudojamas kalbant apie pastatus.

Peripterio sąvoką įvedė Vitruvijus, suklasifikavęs senovės Graikijos šventyklas (, , , peripteris, ).

Įvairovė

Peripteriai skiriasi kolonų skaičiumi pagrindiniame fasade:

4 kolonos – tetrastilis,
6 kolonos – heksastilis,
8 kolonos – oktostilis,
10 kolonų – dekastilis,
12 kolonų – dodekastilis.

Jei kolonos yra netikros, piliastrai, statinys yra pseudoperipteris.

Išnašos

Reber, Franz von; Joseph Thacher Clarke (1882). History of Ancient Art. University of Wisconsin - Madison: Harper & Brothers. pp. 419–420. Nuoroda tikrinta 2007-11-06. „peripteros.“

[ancient-1] Reber, Franz von; Joseph Thacher Clarke (1882). History of Ancient Art. University of Wisconsin - Madison: Harper & Brothers. pp. 419–420. Nuoroda tikrinta 2007-11-06. „peripteros.“