Pastotė

Pastotė – valstiečių prievolė savo transportu gabenti krovinius, vežti dvaro ar valstybės pareigūnus, kariuomenę. Lietuvoje pastotė atsirado, susikūrus valstybei. Nuo XV–XVI a. pastotė tapo įprastine valstiečių prievole feodaliniam žemvaldžiui.

Į netolimas vietas pastočių kiekis nebuvo ribojamas. Į tolimus didžiuosius miestus (Vilnių, Kauną) bei uostamiesčius (Rygą, Liepoją, Klaipėdą, Karaliaučių) XVI a. pab.–XVIII a. iš valstiečių ūkio reikalauta nuo 1 iki 3 pastočių per metus.

Ši prievolė buvo viena iš 1769 m. Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimo priežasčių.

1861 m. panaikinus baudžiavą, pastotė tapo valstiečių valstybine prievole vežioti darbininkus ir karius, taisyti kelius.

Šaltiniai

1. Pastotė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 500 psl.