Panevėžio senosios kapinės

Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos senosios kapinės
Kapinių informacinis stendas
Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos senosios kapinės
Koordinatės	55°44′04″š. pl. 24°22′18″r. ilg. / 55.73433°š. pl. 24.371709°r. ilg. / 55.73433; 24.371709
Vieta	Panevėžio miesto savivaldybė
Plotas	2,912 ha
Naudotas	iki 1960 m.

Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos senosios kapinės – vienos iš senųjų kapinių Panevėžio senamiestyje, Nevėžio pakrantėje, netoli Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios (į šiaurę). Teritorija apjungia katalikų (didžiąją dalį) ir liuteronų kapines. Įrengti įėjimo vartai su informaciniais stendais pietiniame pakraštyje Apvaizdos take, šalia Dievo Apvaizdos seserų vienuolyno, bei šiauriniame pakraštyje Sporto g. ties Skaistakalnio pėsčiųjų tiltu. Kapinės įsikūrusios 2,912 ha plote, prižiūrimos AB „Panevėžio specialus autotransportas“.

Vieni iš vartų

Zitiečių kapai

Kapinėse pastatyti įvairūs mažosios kraštovaizdžio architektūros statiniai ir vaizduojamojo meno formos – įvairių stilių ir formų su iškaltais memorialiniais įrašais, laidojimo rūsiai, sarkofagai, metaliniai, mediniai kryžiai. Daugiausiai kapų su antkapiniais paminklais yra katalikų kapinių dalyje.

Kapinėse auga daug senų medžių, kurie ardo paminklus, tvoreles, kapavietes. Rytų pusėje pavasario potvynio metu Nevėžio upės vanduo plauna nesutvirtintą kapinių šlaitą. Kapines dažnai išniekina vandalai. 2015 m. jos buvo tvarkomos.

Senųjų kapinių kompleksas

Panevėžio senųjų kapinių, vadinamų Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kapinėmis, kompleksas yra regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas 11409). Jam priklauso:

1. Kapo antkapis (27560);
2. Senosios kapinės (27556);
3. Evangelikų liuteronų koplyčia (27557);
4. Antkapis I (27558);
5. Antkapis II (27559);
6. Antkapis III (27561);
7. Verutės Butėnienės antkapis (12059);
8. Muziko Juozapo Gudavičiaus kapas (16965);
9. Hokušų šeimos antkapinis paminklas (27562);
10. Jokūbonių šeimos antkapis (7638);
11. Lietuvos kario Jurgio Kaminsko kapas (27563);
12. Lietuvos kario Ado (Tado) Kiaušaičio kapas (27564);
13. Lietuvos kario Jono Lelio ir kalbininko Antano Lelio (Lalio) kapas (10762);
14. Liudvikos Leitezeruvnos antkapis (27566);
15. Lietuvos kario kapas (27567);
16. Onos ir Kaliksto Mickevičių antkapis (27568);
17. Jono Moigio kapas (27569);
18. Lietuvos kario Mykolo (Miko) Rasiulio kapas (27570);
19. Kaliksto ir Vaclovo Renicerių antkapinis paminklas (27571);
20. Lietuvos kario Mykolo Ruževičiaus kapas (27572);
21. Lietuvos kario Jono Vainausko kapas (27573);
22. Šv. Zitos draugijos narių antkapis (27574);
23. Apvaizdos tako pietų vartai (21842);
24. Apvaizdos tako šiaurės vartai (21843);
25. 1863 m. sukilimo dalyvio Vladislovo ir geologo Česlovo Chmielevskių kapas (2170);
26. Kunigo, visuomenės veikėjo Jono Karbausko-Maišinio kapas (12055);
27. Knygnešio Jokūbo Varaičio-Varevičiaus, Voveriūno kapas (12052);
28. Antkapinis kryžius (37118);
29. Antkapinis paminklas I (37124);
30. Antkapinis paminklas II (37125);
31. Dubevčų šeimos antkapinis paminklas (37126);
32. Brygidos Kasperovičovos ir Leonildos Dovgialovos kapo rūsys (37120);
33. Peter Leo Konigstadter antkapis (37127);
34. Stefanijos Šukšinos-Mingaylovos ir Onos Daugelienės sarkofagas (37123)

Istorija

Manoma, kad kapinės oficialiai atsirado pradėjus statyti Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią 1877 m., nors rasti paminklai liudija apie ankstyvesnius palaidojimus XIX a. pradžioje. 1885 m. baigta statyti mūrinė bažnyčia. Šalia buvo įkurtos kapinės. Jas mini žinomo to meto Panevėžio visuomenininko Juozapo Kozakevičiaus surašyta „Amžiaus kronika“. Joje aprašomas sklypų pirkimas kapinėms išplėsti. Tačiau sklypų pirkimų data nėra žinoma. Šalia šių katalikiškų kapinių buvo įsteigtos ir liuteronų kapinės. XIX a. pabaigoje šalia katalikų kapinių buvo dovanotas žemės sklypas evangelikams liuteronams, kaip atlygis už paramą atgaunant iš carinės valdžios konfiskuotus pinigus, skirtus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios statybai. Tačiau pagal antkapių užrašus galima spręsti, kad kapinėse buvo laidojama ir anksčiau. Vienos nuo kitų abejos kapinės buvo atskirtos medine tvora.

XX a. kapinėse trūko vietos naujiems kapams ir teko jas praplėsti. 1905 m. buvo gautas vicegubernatoriaus leidimas jas išplėsti. Pradėta rūpintis išpirkti sklypus kapinėms iš privačių asmenų. Miesto valdyba nesutarusi su aplinkinių sklypų savininkais, neįstengė išpirkti visų sklypų. Kapines pavyko išplėsti tik Nevėžio upės link, todėl kapinių teritorija tapo netaisyklingos formos (vakarinėje dalyje). Tokia ji išliko iki šiol. XX a. pirmoje pusėje išplėstų kapinių neužteko, todėl daug kur pirminių palaidojimų vietose atsirado nauji palaidojimai, sunaikinę ankstyvesnius palaidojimus ir antkapinius paminklus. Nuo 1960 m. kapinėse uždrausta laidoti.

Panevėžyje atsisakant sovietinių simbolių, 2022 m. kapinėse demontuota aktyvistų Marytės Margytės (1923-1941) ir Juozo Jonušo (?-1941) kapo plokštė su užrašu, skelbiančiu, jog jie buvo „vieni pirmųjų miesto komjaunuolių, nužudytų vokiškųjų fašistų“.

Kapinėse palaidoti

• Česlovas Chmielevskis (1867–1921), geologas
• Juozas Čerkesas-Besparnis (1884–1949), poetas, publicistas
• Juozas Gudavičius (1873–1939), vargonininkas, dirigentas, kompozitorius
• Jonas Karbauskas (1866–1929), kunigas, knygnešys
• Antanas Lalis (1873–1960), kalbininkas
• Jonas Moigis (1867-1933), visuomenės veikėjas, teisininkas

Šaltiniai

1. Vandalų taikinys - senosios Panevėžio kapinės
2. Panevėžyje tvarkomos senosios kapinės
3. „Kapinės“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2017-10-08.
4. Kada bažnyčiai skirtoje žemėje buvo įkurtos kapinės? / Asta Šaknytė, Aurelija Samulaitytė // Panevėžio rytas. - 1999, gegužės 28, p. 4
5. „Išvaduotojų“ paminklams rado vietą muziejuje sekunde.lt