Panas (mitologija)

Panas (gr. Παν) graikų mitologijoje – piemenų ir jų bandų dievas. Jis išvaizda atitinka satyrą. Yra kelios versijos apie Pano mitinę kilmę; jis laikomas Dzeuso arba Hermio ir nimfos arba Penelopės sūnumi. Vardo kilmė susijusi su žodžiu pa-on kerdžius; dažnai paniojama su pan, reiškiančiu „viskas“. Panas siejamas su Ožiaragio žvaigždynu.

Panas ir Apolonas

Panas pateko į Olimpą visus dievus sužavėdamas ir džiugindamas savo muzika ir natūralumu. Vieną kartą netgi buvo iškvietęs į muzikos dvikovą Apoloną, lyros dievą, norėdamas išmėginti, kuris geresnis muzikantas. Kalno dievas Tmolas buvo pasirinktas teisėju. Pūtė Panas fleitą, savo paprasta, nuoširdžia melodija keldamas didelį pasitenkinimą sau ir savo gerbėjui Midui, kuris kaip tik tuo metu buvo šalia. Apolonas užgrojo savo lyra, ir Tmolas iškarto nusprendė, kad Apolonas laimėjo. Visi su tuo sutiko, išskyrus Midą, kuris ėmė garsiai abejoti sprendimo teisingumu. Nepakentęs tokio Mido įžūlumo, Apolonas pavertė jo ausis į asilo.

Panas ir Siringė

Skulptūra rasta Pompėjoje, sukurta 100 m. pr. m. e. Panas moko groti švilpyne.

Vienas žymiausių mitų yra apie tai, kaip Panas sukūrė savo švilpynę. Siringė (Syrinx) buvo graži nimfa, kurią mylėjo satyrai ir kiti miško gyventojai, nors ji juos visus atstumdavusi. Kartą Panas ją susitiko grįžtančią iš medžioklės. Ji ėmė bėgti, net nestabtelėjusi išklausyti jo komplimentų. Panas vijosi ją tol, kol pavijo prie upės kranto, kai jai nebebuvo kur dingti. Jai likusi tik akimirka pasikviesti sau į pagalbą vandens nimfas.

Panas ir Echo

Echo buvo nimfa, nuostabi dainininkė ir šokėja, kuri atstumdavo visų vyrų meilę. Tai supykdė Paną, ištvirkimo dievą, ir jis paliepė savo gerbėjams užmušti ją. Echo buvo suplėšyta į gabalus, o jos kūno dalys išnešiotos po visą žemę. Gaja, žemės deivė, gavo dalelę Echo, kurios balsas vis atkartodavo paskutinius kitų žodžius. Kai kuriose versijose Echo ir Panas turėjo vieną vaiką Jambę.

Kitose kultūrose

Romėnų mitologijoje jo atitikmuo yra Faunas.

Krikščioniškojoje literatūroje Panas prilyginamas Šėtonui dėl savo išvaizdos (ragai, ožio apačia ir pan.). Jis demonizuojamas, vaizduojamas perdėtai seksualus (kaip demonas). Taip pat yra nuomonė, jog Šėtono atvaizdas buvo pasirinktas pagal Pano, pagoniškosios graikų dievybės, atvaizdą.

Vaikai

• Su įvr.:
  •  – dvylika ožiškų būtybių;
• Su Eufeme:
• Su :
  • Akis;
• Su nežinoma:
• Su :
  • (Krenajas);
• Su Echo:
  • Jambė – poezijos deivė;
• Melija:
  •  – satyrų dievas.

Išnašos

1. Nonas, „Dionisiaka“, [1]
2. Higinas, „Fabula“, 224 [2]
3. Nonas, „Dionisiaka“ 14.67
4. Higinas, „Fabula“ 224; Higinas, „Astronomika“ 2.27
5. Ovidijus, „Metamorfozės“ 13.750
6. Statijus, „Tebaid“ 11.32
7. Statijus, „Tebaig“ 9.318