Pabaltijo Madleno kultūra

Pabaltijo Madleno kultūra – vėlyvosios Madleno kultūros atšaka, paplitusi vėlyvajame paleolite (X–IX tūkstm. pr. m. e.) Baltijos jūros pietinėje pakrantėje (nuo Jutlandijos pusiasalio į rytus iki Karaliaučiaus srities ir pietų Lietuvos). Pagrindinės šios kultūros archeologinės vietos yra šiaurės Vokietijoje, Elbės ir Hafelio tarpupyje. Pabaltijo Madleno kultūra smulkiau skirstoma į Arensburgo, Bromės-Liungbiu ir kitas kultūras.

Pabaltijo Madleno kultūra
X tūkstm. pr. m. e. – IX tūkstm. pr. m. e.
Dab. valstybės	Šiaurės Vokietija, Lenkija, Danija, Pietų Švedija, Lietuva, Gudija
Ist. regionas	Vidurio Europa
Amžius	vėlyvasis paleolitas

Lietuvoje aptikta apie 40 Pabaltijo Madleno kultūros stovyklaviečių. Jos kūrėsi didžiųjų pietų Lietuvos upių – Nemuno, Neries, Merkio – pakrančių aukštosiose terasose, smiltynuose. Stovyklavietės nedidelės, trumpalaikės, jose randama titnaginių įrankių: plačių gremžtukų (pradžioje ilgi, vėliau trumpesni), trumpų ir plačių strėlių antgalių su įtvara, šoninių ir vidurinių rėžtukų, vienagalių skaldytinių; taip pat rasta kaulinių durklų, ietigalių, žeberklų, kaplių. Pagrindinės stovyklavietės: Ežeryno (Alytaus raj.), Ilgio ežero (Varėnos raj.), Vilkpėdės (Vilnius).

Pabaltijo Madleno kultūros žmonės vertėsi medžiokle (ypač šiaurinių elnių) ir rankiojimu.

Šaltiniai

1. Rimutė Rimantienė. Pabaltijo Madleno kultūra. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 256