Oratorius

Oratorius (lot. orator) – kalbėtojas, sakytojas

Gali būti apibrėžiamas ir kitomis sinoninėmis sąvokomis:

retorius

(gr. rhetor – kalbėtojas, iškalbos mokytojas), kalbėtojas, kalbantysis, adresantas (vok. adressant – siuntėjas), informacijos siuntėjas, retorinis subjektas, viešosios kalbos autorius, kalbos kūrėjas.

Vienos tų sąvokų pabrėžia kalbos , kūrėją, kitos – kalbos akto vykdytoją. Tai, kad viešosios kalbos autorius yra ir vykdytojas, lemia oratorinio darbo ypatumą. Rašytojas gali likti šešėlyje netgi kaip anoniminis kūrėjas. Viešoji kalba veikia klausytoją ne tik turiniu bei stiliumi, bet ir gyvu kalbėtojo paveikslu.

Oratoriaus apibrėžimas senovėje

Tūkstantmečių tradiciją turintis retorikos mokslas daug dėmesio skyrė oratoriaus asmenybei – jo intelekto galioms, etinėms ir estetinėms dvasios vertybėms, kurios visu ryškumu atsiskleidžia kartu suskambančiu žodžiu.

„Reikalas tas, kad išmokti bet kokį kitą amatą pakanka būti tokiam, kaip visi žmonės, tai yra sugebėti pagauti protu ir išlaikyti atmintyje tai, ką tau sako, arba tai, ką tau ikala, jeigu tu kvailas. Tam nereikia nei kalbos lankstumo, nei kalbėjimo lengvumo, juo labiau to, ko mes negalime gauti sau specialiai: gražaus veido, išraiškos, balso. Tuo tarpu oratorius privalo būti apdovanotas dialektikų sąmojingumu, filosofų mintimis, vos ne poetų žodžiais, teisininkų atmintimi, tragikų balsu, geriausių aktorių vaidyba. Štai kodėl žmonių giminėje nieko nėra taip reta, kaip tobulas oratorius“. Taip Ciceronas apibendrino antikos laikų keliamus reikalavimus oratoriui.

Isokratas norėjo matyti oratoriaus asmenyje dar ir literatą, Platonas – filosofą, Aristotelis – logiką ir kartu ragino imti pavyzdį iš dramos aktorių. Ciceronas į oratoriaus savoką sudėjo visas šias dovanas ir norėjo matyti jame idealią asmenybę, tobulai išmanačią visus dalykus. Tacitas "Dialoge apie oratorius", nors ir metaforiškai, teigė beveik tą patį: „Oratoriumi gali būti tik tas, kas išeina į tribūną apsiginklavęs visų rūšių ginklais" . šiuos reikalavimus gerokai susiaurino: „Bet man atrodo, kad pakanka, jei oratorius tiksliai suvokia tą dalyką, apie kurį rengiasi kalbėti“ (sed mihi satis est eius esse oratorem rei, de qua dicet, non inscium) .

Keičiantis epochoms, keitėsi ir oratoriaus paveikslas. Šiandien oratoriumi vadinamas kiekvienas kokiai nors auditorijai kalbantis žmogus, netaikant jam jokių kitų kvalifikacinių kokybinių kriterijų. Vis dėlto romėnų politiko ir literato Katono Vyresniojo (234–149 m. pr. m. e.) „Pamokymuose sūnui“ (Praecepta ad filium) duotas apibrėžimas „Oratorius yra geras vyras, turintis iškalbos patirtį“ (Orator est vir bonus dicendi peritus) laikėsi igiausiai ir buvo priimtas kaip postulatas kitų romėnų oratorių, o vėliau perimtas Renesanso humanistų Lietuvoje.

„Geras vyras“ (vir bonus) esmė kyla iš pačios retorikos, kaip minties, žodžio, elgesio kultūros, humanistinės prigimties, nes retorika formavo visuomenines – mokslines, etines, estetines ir politines – viešojo gyvenimo normas.

1. vir bonus

   yra visokeriopai išsilavinusi asmenybė, geras kalbos mokovas, dalykiškai, aiškiai, laisvai ir gražiai reiškiantis savo mintis;

2. garbingas, sąžiningas, teisingas, drausmingas, pareigingas žmogus, atitinkantis romėnų gyvenimo principus apibrėžiantį idealą (lot. virtus).

Šaltiniai

1. Koženiauskienė R., Retorika, Iškalbos stilistika, 1999
2. Cicero, De oratore I, 28
3. Tacitus, 1962
4. II, 21, 14

Nuorodos

• http://dictionary.reference.com/browse/orator
• http://encyclopedia2.thefreedictionary.com/Oratory+(speech)