Optinis diskas

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Kompaktinė plokštelė, arba kompaktinis diskas (angl. Compact Disc, sutrump. CD) – optinis diskas informacijai skaitmenine forma įrašyti, saugoti ir platinti.

Kompaktinė plokštelė

Pagal įrašymą CD būna vienkartinis (į CD-ROM diską informacija įrašoma gamykloje, į CD-R diską informaciją vieną kartą gali įrašyti naudotojas) ir daugkartinis (CD-RW) informacijai įrašyti ir ištrinti kelis tūkstančius kartų. Pagal informacijos formatą () – būna audio diskai – ir duomenų diskai – CD-ROM.

Vienkartinis kompaktinis diskas (CD-R) gaminamas iš polimero polikarbonato, kuris dengiamas organinių dažų sluoksniu informacijai įrašyti, šviesą atspindinčiu metalo sluoksniu (pvz., aliuminio lydinio) informacijai skaityti ir apsauginiu sluoksniu.

Daugkartiniame kompaktiniame diske (CD-RW) sluoksnis informacijai įrašyti atskiriamas dielektriko sluoksniais (skirtais informacijos įrašymo metu susidariusiai šilumai sklaidyti).

Skaitmeninė informacija į kompaktinį diską įrašoma štampuotų ar lazeriu išdegintų duobučių pavidalu spiraliniame takelyje. Takelio pradžia yra prie disko centro, pabaiga – palei kraštą. Duobučių gylis ~ 0,12 μm (0,00012 mm), plotis 0,6 μm (0,0006 mm), ilgis 0,9-3,3 μm. Ir skaitomas optiniu kaupikliu arba kompaktinių diskų grotuvu.

Kompaktiniai diskai yra vienpusiai ir įvairaus skersmens: 80 mm (informacijos talpa 180–200 (MiB)) arba 120 mm skersmens (informacijos talpa 650–900 (MiB)).

Visų CD grotuvų išėjimuose gaunami analoginiai ir (arba) skaitmeniniai elektriniai signalai. Jie, prireikus, dar dekoduojami išoriniuose įrenginiuose, verčiami analoginiais atskirų garso ir vaizdo kanalų signalais, stiprinami ir siunčiami į atskirų stereokanalų garsiakalbius arba akustines sistemas ir displėjus.

Istorija

Muzikai skirtus kompaktinius diskus (CD-DA) 1978–1979 m. pradėjo kurti Sony ir Philips kompanijos, tačiau, dėl spaudimo, diskai nebuvo pradėti gaminti iškart: muzikos industrija buvo suinteresuota maksimaliai panaudoti esamus vinilinių plokštelių bei audiokasečių gamybos pajėgumus, taip pat buvo bijoma, kad geri skaitmeniniai įrašai gali būti panaudoti kaip etaloniniai piratinėms audiokasetėms gaminti.

Masinė CD-DA tipo diskų gamyba prasidėjo 1982–1983 m., tačiau išpopuliarėjo jie tik keleriais metais vėliau. CD-ROM diskų specifikacija paskelbta 1984 m., tačiau dėl to, kad jie buvo neįrašomi, o pačių CD-ROM įrenginių kaina buvo labai didelė, jų gamyba ėmė populiarėti tik apie 1987–1988 m. (pirma kompaktiniuose diskuose platinta programa buvo 1987 m. išleista Microsoft Bookshelf).

Optinių diskų skersmuo ir talpa pasirinkta neatsitiktinai – norėta, kad į kompaktinį diską (CD), sutilptų vienas ilgiausių muzikinių kūrinių – Liudviko van Bethoveno „IX simfonija“. CD padarė perversmą pirmiausia muzikos industrijoje, nes buvo daug patogesnis ir tobulesnio garso už vinilinę plokštelę.

Vikiteka: Kompaktinė plokštelė – vaizdinė ir garsinė medžiaga