Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Nuodingieji augalai – grupė augalų, savyje kaupiančių didesnius ar mažesnius kiekius specifinių medžiagų, kurios patekusios į organizmą sutrikdo vieno ar kito organo funkcijas. Augaluose šios medžiagos susikaupia kaip medžiagų apykaitos produktai vykstant įvairiems fiziologiniams – biocheminiams procesams. Veikliosios, arba nuodingosios medžiagos skirstomos į daugelį grupių. Pagrindinės yra:

Durnaropė. Visose augalo dalyse randama alkaloidų. Apsinuodijus išdžiūsta burnos ertmė, pasidaro sausa ir parausta oda, išsiplečia akių vyzdžiai. Vėliau ištinka epileptiniai traukuliai, jėgų išsekimas, o paralyžiavus kvėpavimo centrą, žmogus miršta.

Tų pačių medžiagų tam tikros dozės gali turėti gana skirtingą poveikį. Vienu atveju jos gali būti kaip nuodas, kitu – kaip svarbus vaistas. Be to, nuodingųjų medžiagų susikaupimo dinamika priklauso nuo ekologinių, meteorologinių sąlygų, nuo augalo išsivystymo fazės. Nustatyta, kad ta pati augalų rūšis, auganti vienose sąlygose, sukaupia daugiau veikliųjų medžiagų, kitose – žymiai mažiau. Dėl šios priežasties augalų toksiškumas taip pat yra nevienodas. Be to, labai nevienodai toksiškų medžiagų susikaupia vienų augalų pumpurų mezgimo, kituose žydėjimo, trečiuose – vaisių nokimo metu. Džiūstant augalui kai kurios nuodingos medžiagos tampa neveiklios. Į šieną patekęs vėdrynas iš pradžių yra toksiškas, bet šienui džiūstant pasidaro nebekenskmingas gyvuliams.

Žalčialunkis. Labai nuodingas augalas. Žieduose yra dafnino ir eterinio aliejaus, žievėje yra artimos alkaloidams medžiagos mezereino ir kt. Apsinuodijus jaučiamas burnos deginimas, seilėjimasis, skausmingi diegliai pilvo srityje, viduriavimas, sunkiais atvejais sąmonės netekimas ir mirtis.

Įvairūs gyvūnai gana nevienodai reaguoja į nuodingų augalų poveikį. Ožkos ir triušiai kartais suėda gana didelius nuodingųjų augalų kiekius, bet neapsinuodija. Varlės yra jautrios širdies grupės gliukozidams, tuo tarpu rupūžės į juos visai nereaguoja. Rupūžių odoje liaukos išskiria sekretines medžiagas, kurios nukenksmina nuodus ir šie tampa nebepavojingi. Žmonės į nuodus taip pat reaguoja nevienodai. Vieniems užtenka paliesti kokį augalą (pvz., rūta) ir suserga odos uždegimais. Tačiau kai nuolat gaunamos nedidelės nuodingųjų medžiagų dozės, organizmas pasidaro šioms medžiagoms nejautrus. Štai nikotinas yra stiprus nuodas, bet nedideli ir pastoviai gaunami jo kiekiai ūmaus apsinuodijimo nesukelia.

Nuodingieji augalai svarbūs ir kaip žaliava farmacijos pramonei. Iš kai kurių gaminami gydomieji preparatai (vaistai).