Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Nikolajus Ignatovas rus. Игнатов Николай Григорьевич
Gimė	1901 m. gegužės 3 d. Dono srityje
Mirė	1966 m. lapkričio 14 d. (65 metai) Maskva, Rusija
Palaidotas (-a)	Nekropolis prie Kremliaus sienos

Veikla	tarybinis partinis ir valstybės veikėjas. Išskirtinis Ignatovo partinės karjeros bruožas - dažna pareigų kaita: triskart netekęs turėtų aukščiausių postų vėl grįždavo į aukštaspareigas
Partija	TSKP CK Politbiuras

Nikolajus Ignatovas (rus. Игнатов Николай Григорьевич, 1901 m. gegužės 3 d. Dono srityje – 1966 m. lapkričio 14 d. Maskvoje) – tarybinis partinis ir valstybės veikėjas, buvęs TSKP CK Politinio biuro narys. Išskirtinis Ignatovo partinės karjeros bruožas – dažna pareigų kaita: triskart netekęs turėtų aukščiausių postų vėl grįždavo į aukštas pareigas.

Biografija

Ignatovo išsilavinimas – minimalus: 1934 m. baigė TSKP CK marksizmo-leninizmo kursus. Nuo 1917 m. – Raudonojoje Armijoje, 1921–1932 m. buvo VČK-GPU darbuotojas Dono srityje ir Vidurinėje Azijoje. Dalyvavo represijose prieš kazokus, „nacionalistus“ ir basmačius; nuo 1934 m. – Leningrado fabriko „Goznak“ partinis sekretorius; nuo 1937 m. – VKP(b) Leningrado miesto Lenino rajono komiteto 1-asis sekretorius; nuo 1938 m. – VKP(b) Kuibyševo (dabar – Samara) srities 1-asis sekretorius; kandidatas į VKP(b) CK narius (1939 m.), tačiau 1940 m. pašalintas iš pareigų, o 1941 m. – iš kandidatų į CK narius.

1941 m. – VKP(b) Oriolo srities komiteto skyriaus vedėjas, sekretorius, 2-asis sekretorius, nuo 1943 m. – I sekretorius. Vadovavo partizaniniam judėjimui srityje; nuo 1949 m. – Krasnodaro rajono komiteto 1 -asis sekretorius; nuo 1952 m. spalio mėn. – TSKP CK narys, TSKP CK sekretorius, kandidatas į CK Politinio biuro narius; nuo 1952 m. gruodžio mėn. TSRS paruošų ministras (kartu ir CK sekretorius).

1953 m. kovo 6 d. (po Stalino mirties) N. Ignatovas neteko iškart visų savo pareigų bei narystės CK. Nuo 1953 m. kovo mėn. per metus spėjo užimti šias pareigas – TSKP Leningrado srities komiteto 2-asis sekretorius, Leningrado miesto komiteto 1-asis sekretorius, TSKP CK inspektorius, Voronežo srities komiteto 1-asis sekretorius; nuo 1955 iki 1957 m. – TSKP Gorkio srities (dabar – Nižnij Novgorodo sritis) komiteto I sekretorius.

Nuo 1957 m. iki 1960 m. (vėl) TSKP CK sekretorius, nuo 1959 m. balandžio iki lapkričio mėn. – tuo pačiu ir RTSFR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas; nuo 1957 m. birželio mėn. iki 1961 m. spalio mėn. – TSKP CK Politinio biuro narys; nuo 1960 iki 1962 m. TSRS Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas, o nuo 1961 m. iki 1962 m. tuo pat matu TSRS Ministrų tarybos valstybinio paruošų komiteto pirmininkas; nuo 1962 m. gruodžio mėn. vėl RTSFR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas, TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojas.

TSRS Aukščiausiosios Tarybos 1–7 šaukimų deputatas, Socialistinio darbo didvyris (1961 m.).

Aktyviai dalyvavo partinėse vidaus intrigose. 1957 m. partinės vadovybės krizės metu (V. Molotovo-L. Kaganovičiaus-M. Malenkovo „antipartinės grupuotės" bandymas nušalinti nuo valdžios N. Chruščiovą) vadovavo vadinamajam „dvidešimtukui" – grupei įtakingų TSKP CK narių, kurie atvyko į Kremliuje vykstantį Politinio biuro posėdį ir pareikalavo, kad N. Chruščiovo likimą spręstų ne Politbiuras, o visi CK nariai. 1964 m. buvo vienas svarbiausių N. Chruščiovo nušalinimo nuo TSRS vadovo pareigų, organizatorių. Mirė grįžęs iš valstybinio vizito Čilėje, kur jam įkando nenustatytas nuodingas gyvis.

Palaidotas prie Kremliaus sienos Maskvoje.