Neokorporatyvizmas

Neokorporatyvizmas, korporatyvizmas – terminas vartojamas siekiant atskirti šiuolaikinį korporatyvizmą nuo viduramžių ar nedemokratinio valdymo formų.

Neokorporatyvizmas – interesų atstovavimo sistema, kur interesai sujungti į akivaizdžias, privalomas, baigtines, santykinai nekonkuruojančias, hierarchiškai sutvarkytas grupes. Šioms grupėms priklauso reprezentacijos teisė tam tikroje srityje ir jos įtraukiamos į nuolatinę institucionalizuotą susitarimų sistemą. Šios grupės yra pripažįstamos (jei ne sukurtos) valstybės aparato, mainais už valstybės kontrolę renkant jų lyderius bei išryškinant jų reikalavimus. Reikšmingomis interesų grupėmis paprastai laikoma pramonės vadovybė, žemės ūkio, prekybos sąjungos bei profesinės sąjungos.

Apibrėžiant siauriau korporatyvizmas yra (formali arba neformali) užparlamentinė susitarimų sistema, pagal kurią pagrindiniai sprendimai apie ekonominę ir socialinę strategiją derinami tarp vyriausybės institucijų (arba specialių organų), verslo asociacijų ir profesinių sąjungų atstovų.

Šis apibrėžimas naudoja populiariausią – trišalę korporatizmo sampratą, nors realybėje galimi atvejai, kai vienos iš šių 3 grupių trūksta. Be to, šių trijų grupių vaidmuo atskirais atvejais gali būti nevienodai svarbus, ypač kai tai liečia valstybės vaidmenį korporacinėje sistemoje. Vyriausybės kišimosi lygis gali būti nuo dominavimo ir sąlygų diktavimo kitiems 2 partneriams iki pasyvaus jų susitarimų stebėjimo. Dažnai vyriausybės vaidmuo sukuriant aukščiausio lygio darbo ir verslo organizacijas yra lemtingas, nes be vyriausybės aktyvaus vaidmens šios organizacijos greičiausiai išvis nebūtų atsiradusios, ypač kalbiškai ir etniškai fragmentuotose valstybėse.

Svarbu tai, kad demokratinio arba liberalaus korporatizmo atveju interesų grupių skaičius nėra ribojamas, tačiau tik tam tikras grupių yra vyriausybės pripažįstami korporacinės sistemos partneriai. Valstybė neapriboja į korporacijas neįeinančių grupių veikimo laisvės, nors ir suteikia privilegijas pripažintoms asociacijoms. Už šių grupių (makro lygmenyje tai profsąjungos ir darbdavių asociacijos) įsitraukimą vyriausybė gali joms suteikti paramą, pvz., užsiimti aktyviu kitų dviejų partnerių subsidijavimu, siekdama jų stabilumo arba viešo vyriausybės palaikymo iš jų pusės.

Efektyviam trijų partnerių veikimui būtina, kad kiekvienas iš jų turėtų veto teisę priimant sprendimus. Taip pat sėkmingam korporatizmo funkcionavimui būtina, kad profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos sugebėtų organizuotis į vieningas centrines organizacijas, kurios galėtų efektyviai įtakoti savo narių organizacijų elgesį. Šalyse, kur profsąjungos yra susiskaldžiusios ideologiniu pagrindu ir tarp jų vyksta konkurencija, bendras profsąjungų atstovavimas nacionaliniame lygmenyje labai sudėtingas ir reikalauja intensyvaus vyriausybės tarpininkavimo įkuriant profesinių sąjungų interesų atstovavimo sistemą.

Korporatizmo idėja yra priešinga pliuralizmui, pagal kurį dėl įtakos politinių sprendimų priėmimui varžosi neribotas skaičius organizuotų grupių. Korporatizmo šalininkų teigimu daugumoje modernių demokratijų pliuralistinė sistema dera su korporatizmo elementais. Galima teigti, kad korporatizmo teorija yra iššūkis pliuralistinei demokratijos versijai, nes korporatistinėje sistemoje „elitai veikiau suokalbiauja, o ne konkuruoja“. Korporacinėje sistemoje kova tarp darbininkų klasės ir darbdavių vyksta sudėtingoje sistemoje, veikiau panašioje į , nei į tikrą kovą. Dėl to suprantama, kodėl korporatizmas dažniausiai siejamas su socialdemokratinių partijų, kurios siekia suderinti verslo ir darbo interesus siekiant gerovės ir teisingumo, valdymu.

Pasekmės politinei sistemai

Trišalės korporatistinės interesų derinimo sistemos įsigalėjimas turi svarbių pasekmių visai politinei sistemai, nes joje didelė dalis svarbių sprendimų daroma aplenkiant parlamentą, kuris faktiškai tik formaliai tvirtina be jo dalyvavimo priimtus sprendimus. Didesnį vaidmenį už teritorinę atstovavimo sistemą (parlamentas) ima įgauti funkcinis atstovavimas ir sprendimų priėmimo procesas persikelia už parlamento įtakos ribų. Dėl to piliečių ir jų teritoriškai renkamų atstovų įtaka sprendimų priėmimui sumažėja, o politinis dalyvavimas tampa organizuotų elitų prerogatyva.

Pagrindinis korporatizmo priešininkų kaltinimas korporatyvistinei sistemai yra tai, kad ji lengvai subiurokratėja, praranda ryšį su realybe, stabdo būtinus pokyčius. Kita vertus priešingybe korporatizmui laikomas pliuralizmas naujosios dešinės politikų taip pat kritikuojamas dėl to, kad veda prie stagnacijos ir visuomenės gerovės žlugimo, besivaržant partikuliaristiniams interesams.

Istorija

Korporatizmo šaknis galime rasti XIX a. Katalikų bažnyčios visuomeninėse doktrinose. Korporatizmas buvo iškeliamas kaip atsvara komunistinėms ir liberalioms idėjoms. Korporatizmo idėjos aiškios popiežiaus Pijaus XI 1931 m. gegužės 15 d. paskelbtoje enciklikoje Quadragesimo Anno. Dar gilesnes korporatizmo šaknis galime rasti viduramžių solidarumu besiremiančių organizacijų – gildijų ir veikloje.

Korporacinės sistemos pirmiausia bandytos diegti nedemokratinėse šalyse ir buvo susijusios su autoritarine valdymo sistema. Klasikiniu nedemokratinio korporatyvizmo šalimi gali būti laikoma diktatoriaus Salazaro valdoma Portugalija. Ispanijoje generolo F. Franko valdymo laikotarpiu taip pat įgyvendinta korporatizmo forma. B. Musolinio Italija taip pat bandyta tvarkyti korporatizmo pagrindais. Dėl šios istorinės patirties korporatizmas ilgą laiką buvo siejamas su autoritarizmu ir tapo ilgą laiką politologų vengiama tema.

Modernaus korporatizmo teorija iškilo apie 70-uosius XX a. metus, siekiant paaiškinti prieštaravimus iškylančius pliuralizmo teoriją taikant mažosioms Europos demokratijoms. Bandoma išsiaiškinti kaip valstybė integruoja verslo ir darbo interesus sprendžiant makroekonomines valstybės problemas, tokias kaip infliacijos reguliavimas arba bedarbystė.

Poreikis kurti korporacinę sistemą, jos šalininkų teigimu, atsirado dėl centralizacijos ir monopolizacijos tendencijų ekonomikoje. Atsirado stambių savininkų interesus ginanti grupė. Kaip atsakas jai atsirado profesinių sąjungų federacijos. Dėl besiplečiančių valstybės funkcijų susiformavo ir valstybės - aparato korporacija. Vieną svarbiausių postūmių akademinei diskusijai padarė Philippe Schmitter straipsnis „Vis dar korporatizmo amžius?“ išspausdintas 1974 m. ir apibrėžęs pagrindinius korporatizmo bruožus.

Klasikiniais demokratinio neokorporatizmo pavyzdžiais laikoma Austrija, Nyderlandai, Šveicarija, Skandinavijos šalys (Švedija, Norvegija, Danija). Daug, nors ir nepakankamai institucionalizuoto korporatizmo bruožų yra Vokietijoje. Čia profsąjungų ir darbdavių aukščiausio lygio organizacijos taip pat turi nuolatinę konsultacijų ir susitarimų sistemą, reguliuojančią sprendimus pramonės sferoje. Tai pasiekiama dėl didelio į stambiausią sąjungą susivienijusių profsąjungų disciplinuotumu ir įtaka, tačiau vyriausybės vaidmuo šioje sistemoje nėra tiesioginis ir atviras.

Prie korporatyvinių valstybių paprastai nepriskiriama Jungtinė Karalystė taip pat turi tam tikrą „korporacinį pagrindą“, kuris neperaugo į korporatistinę struktūrą, nepaisant tam tikrų leiboristų vyriausybės pastangų. 1962 m. įkurtos Nacionalinės vystymosi tarybos darbas pasirodė esąs nepakankamai efektyvus. Pagrindine priežastimi paprastai nurodoma tai, kad vyriausybė nesugebėjo vykdyti politikos per šią tarybą, nes profsąjungų kongresas, vienijantis Jungtinės Karalystės profsąjungas, ir Britų pramonės konfederacija, vienijanti verslininkus, nebuvo pakankamai struktūruotos, kad savo sprendimus primestų savo narėms organizacijoms. Devintajame dešimtmetyje vyriausybės bandymas įtraukti į „socialinį kontraktą“ vien tik profsąjungas, nesitariant su darbdaviais (t. y. bandant kurti binarę korporacinę struktūrą) taip pat nepavyko dėl profsąjungų nesugebėjimo deleguoti interesų ir laikytis vieningos pozicijos.

Panaši situacija yra ir Prancūzijoje, kur, išskyrus žemės ūkio politiką, korporatizmo praktiškai nėra. Priežastys – susiskaldžiusios profsąjungos, kurios dažnai ir nepakankamai reprezentatyvios. Be to, viena iš profsąjungų yra kontroliuojama komunistų, kurie nelabai linkę bendradarbiauti su vyriausybe.

Korporatizmo elementų yra visose šiuolaikinėse demokratijose, tarp jų ir Lietuvoje („Trišalė taryba“). Korporatyvine galima apibūdinti beveik visų Vakarų Europos demokratijų žemės ūkio sprendimų priėmimo politiką.

Nuorodos

1. Dunleavy, Patrick and Brendan O'Leary. Valstybės teorijos (Vilnius:Pradai, 1996), p.173.
2. David Held. Models of Democracy.- Polity Press, 1996.
3. Dunleavy, Patrick and Brendan O'Leary. Valstybės teorijos (Vilnius:Pradai, 1996), p.158.
4. Birch, Anthony H. The concepts and theories of modern democracy (London: Rutledge, 1993), p. 198.
5. Ralf Dahrendorf. Modernus socialinis konfliktas (Vilnius: Pradai, 1996), p.88.
6. Birch, Anthony H. The British Systems of Government.- (London: Allen and Unwin, 1986), p.110. . Taip pat Birch, Anthony H. The concepts and theories of modern democracy (London: Rutledge, 1996), p. 199.