Neokonfucionizmas

Neokonfucianizmas (kin. 宋明理學, pinyin: Sòng-Míng lǐxué 'Songų-Mingų racionalusis idealizmas') – konfucianizmo paveikta kinų mąstymo tradicija, IX a. sukurta ir , o XI a. išplėtota . Neokonfucianizmas iškilo Songų ir Mingų dinastijų valdymo laikais.

Neokonfucianizmas buvo bandymas reformuoti konfucionizmą, atsisakant mistinių daoizmo bei budizmo elementų, paveikusių Konfucijaus mokymą Hanių dinastijos laikais. Nors neokonfucionistai naudojo kai kurias daoizmo ir budizmo sąvokas, bet jų metafizinį turinį taikė ne soteriologiniams, o racionalistinės etinės filosofijos tikslams.

Vang Jangmingo – vieno svarbiausių neokonfucionizmo atstovų portretas

Neokonfucianizmas daugiausia nagrinėjo ontologijos, kosmologijos, pažinimo, antropologijos, psichologijos problemas. Pagrindiniai mokymai apie principą (li siue), mokymas apie širdį (sin siue), mokymas apie kelią (dao siue). Neokonfucianizmo mokyklos nevienodai aiškino visa reguliuojančio principo (kin. 理, pinyin: lǐ) kilmę. Džu Si manė, kad kartu su gyvastimi, materija (či, kin. 氣, pinyin: qi) sudaro dualistinę porą, tuo tarpu li laikė vienatine pasaulio įvairovę kuriančia jėga, o či – tik li padariniu. Pasak jo, žmogaus širdis yra viso pasaulio gyvavimo prielaida, taip pat intuiciją priešpriešino protui, teigė prote glūdinčias įgimtas idėjas. Vėliau atmetė li metafizines prielaidas ir laikė šią kategoriją daiktų tvarka, kuri atskleidžiama analitiniu tyrimu.

Neokonfucianizmas nesudarė vieningo mokymo, tačiau skirtingų šios tradicijos sekėjų filosofiją vienijo tikėjimas tikrove, jos suprantamumu, racionalumu, humanizmas (tikėjimas žmogumi, sociumu). Tikima, kad įmanoma dermė tarp individualumo ir visumos.

Neokonfucianizmas Edo laikotarpiu paplito Japonijoje, XV a. – Vietname ir Korėjoje (Džiosono dinastijoje tapo valstybine ideologija). Kinijoje XIX a. pab., kai šalis susidūrė su Europos kultūrine ir militaristine invazija, neokonfucianizmas imtas traktuoti kaip atgyvenusi ideologija. 1911 m. Kinijos Respublika jį išbraukė iš mokymo programų, o įsigalėjus komunistams uždrausta. Nuo XX a. vid. pradėtas plėtoti modernusis neokonfucianizmas. Jo atstovai (Siong Šili, Tan Dziuni, Feng Joulanas, Mou Dzongsanas, Vingcit Čanas, Čunging Čengas, Li Dzehou, Tu Veimingas) nagrinėja asmens padėtį visuomenėje, žmogaus ir gamtos ryšius, neokonfucianizmo ir didžiųjų pasaulio religinių ir filosofinių tradicijų sąveiką, konfucianistinių socialinių politinių idealų statusą dabartiniame pasaulyje, neokonfucianizmo vaidmenį Rytų ir Pietryčių Azijos socialiniame, politiniame, kultūriniame suklestėjime. Pabrėžia tikslo siekimą, kolektyvinę atsakomybę, asmeninių interesų aukojimą kolektyviniams, valdantįjį elitą siūlo sudaryti iš gabiausių ir sąžiningiausių žmonių.

Šaltiniai

1. Huang, Siu-chi (1999). Essentials of Neo-Confucianism: Eight Major Philosophers of the Song and Ming Periods. Westport: Greenwood Press.
2. Craig, Edward (1998). Routledge Encyclopedia of Philosophy, vol. 7. Taylor & Francis.
3. Neokonfucianizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009