Neliečiamieji

Neliečiamieji (t. p. dalitai, haridžanai) – indai, priklausantys žemiausiosioms kastoms. Šiandieninėje Indijoje 16–17 % hinduistų yra neliečiamieji.

Pasak hinduizmo, neliečiamieji nepriklausė nė vienai iš 4 varnų, į kurias pagal tradiciją buvo suskirstyta Indijos visuomenė. Viduramžiais neliečiamaisiais laikyti vergais tapę bendruomenininkai, baudžiauninkai, žmonės, vertęsi „nešvariomis“ profesijomis (odininkai, valytojai, skalbėjai, žvejai); naujaisiais ir naujausiaisiais laikais – kumečiai, juodadarbiai, odininkai, asenizatoriai. Hinduizme aukštesniųjų kastų žmonėms neleidžiama bendrauti su neliečiamaisiais. Bet koks bendravimas laikomas susitepimu. Pietų Indijoje apribojimai dar griežtesni – tikintieji vengia net artintis prie neliečiamųjų.

Neliečiamieji susidarė arba iš bendruomenių, kurios liko už brahmaniškos sistemos ribos, arba iš žmonių, kurie kadaise buvo kastų sistemoje, bet iš jos iškrito dėl to, kad neatliko kokių nors apeigų ar funkcijų. Įprastai neliečiamieji turėdavo garsiai pranešti apie savo pasirodymą, kad aukštesnio statuso žmonės galėtų nuo jų pasitraukti. Iki XX a. jiems buvo draudžiama patekti į hinduistines šventyklas.

1955 m. Indijos vyriausybė uždraudė neliečiamųjų diskriminaciją, tačiau kai kurių tradicinių apribojimų išliko. Prasidėjus Indijos modernizacijai, daugelis šalies švietėjų (ypač Mahatma Gandis) kovojo prieš kastų sistemą. Kai kurie veikėjai neliečiamųjų padėtį stengėsi pagerinti juos atverčiant į kitą religiją (pvz.,  – į budizmą). Indijos vyriausybė pradėjo taikyti pozityviąją diskriminaciją, skiriant dalitams vietas mokslo įstaigose.

Šaltiniai

1. „India: Official Dalit population exceeds 200 million“. idsn.org. 29 May 2013. Nuoroda tikrinta 18 September 2018.
2. Outcaste.0Bruce M. Sullivan. Historical Dictionary of Hinduism. The Scarecrow Press, 1997.0p. 154–155
3. Neliečiamieji. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 135 psl.