Nata

Nata – ženklas muzikos garso aukščiui ir ritminei vertei žymėti. Girdimas muzikinis garsas paprastai vadinamas gaida arba tiesiog muzikiniu garsu. Natos dažniausiai užrašomos penklinėje, rečiau – naudojant keturias natų eilutes (pvz., grigališkajame chorale) ar kt. Muzikoje natomis žymimi tam tikro aukščio (jį lemia virpesių dažnis dažnis) ir santykinės trukmės garsai, kuriems duotami raidiniai, skiemeniniai pavadinimai, arba užrašomi grafiniai simboliai, reiškiantys nustatytą garsą ir kartais jo . Taip pat nata gali reikšti ir konkretų garsą (bendrasis ir konkretusis natos apibrėžimas gali būti naudojami ir drauge). Nata yra garso ir todėl naudojant natas pasidaro įmanoma muzikinė analizė.

Natos

Natų pavadinimai

Raidinė notacija

Raidinėje notacijoje natos yra žymimos pirmomis septyniomis lotyniškos abėcėlės raidėmis: A, B, C, D, E, F, G (garso dažnio didėjimo tvarka). Pavadinimai cikliškai kartojasi, todėl nata po G yra A (oktava aukštesnė už pirmąją A), ir seka taip kartojasi be galo. Natų pavadinimai yra naudojami kaip garsaeilis arba gama.

Kadangi šiuolaikinėje Europos muzikoje yra naudojama ne tik septyni diatoninės, bet ir 12 chromatinės dermės garsų, septyniems pagrindiniams garsams paaukštinti arba pažeminti yra naudojami . Du pagrindiniai iš jų yra diezas (žymimas #) ir bemolis (žymimas b), atitinkamai pakeliantis ir sumažinantis natos reikšmę pustoniu. Naudojant šiuos du ženklus galima gauti likusias penkias natas, reikalingas užbaigti . Ženklas yra rašomas po natos pavadinimo, tad fa – diezas yra žymimas F#, o lia – bemolis – Ab.

Prie raidės gali būti prirašytas arabiškas skaičius, parodantis, kurioje oktavoje yra nata. Oktavos numeris didėja garsų aukštėjimo tvarka, pirmuoju garsu oktavoje yra laikomas C. Šiais laikais standartiniu dažniu yra laikomas garsas A4 (pirmosios oktavos „la“), kurios dažnis yra fiksuotas ir lygus 440 Hz. Žemiausias fortepijono garsas yra yra A0 (subkontroktavos La).

Alternatyvūs pavadinimai

Rečiau pasitaikantis notacijos variantas yra kai vietoj simbolių # ir b yra naudojamos priesagos – is (žymi diezą) ir – es (arba tik – s) (žymi bemolį). Be to, kai kuriose šalyse naudojama raidė H, kuri atitinka B, o B savo ruožtu reiškia Bb.

Penklinė

Natos taip pat gali būti užrašomos naudojant penkių lygiagrečių linijų sistemą – penklinę. Tokiu atveju natos aukštį nurodo natos galvutės padėtis penklinėje, o natos išvaizda nurodo jos ilgį. Alteruotiems (t. y. paaukštintiems ir pažemintiems) muzikos garsams žymėti naudojami diezas ir bemolis (vad. aletracijos ženklai). Diezo ir bemolio simboliai yra rašomi arba prieš keičiamą natą ir galioja iki takto pabaigos, arba pačioje penklinės pradžioje ir galioja visam kūriniui. Prie rakto parašytą alteracijos ženklą galima anuliuoti specialiu ženklu ♮, kuris yra vadinamas bekaru.

ant pirmos pridetines linijos (do) po pirma penklines linijos(re) ant pirmos penklines linijos (mi) tarp 1 ir 2 penklines linijos (fa) ir t. t. ant tarp ant tarp

Gaidų dažniai

Techniškai muzika gali būti kuriama iš bet kokio dažnio garsų, tačiau istoriškai susiklostė, kad vakarietiškoje muzikoje yra naudojamos tik dvylika pagrindinių garsų ir visi kiti, nutolę per sveiką oktavų skaičių nuo jų. Tarp visų garsų ir pagrindinio derinimo garso A4 (= 440 Hz) yra tikslus matematinis ryšys, kurį galima išreikšti formule

${\displaystyle f[Hz]=440\times 2^{n/12}}$

kurioje n reiškia atstumą pustoniais tarp A4 ir ieškomosios natos. Reikia nepamiršti, kad jei ieškomas žemesnės nei A4 natos dažnis, n reikia imti neigiamą.

Natų pavadinimų istorija

Abėcėlės raidžių naudojimas žymėti natoms žinomas jau amžius. VI a. filosofas Boetijus naudojo pirmąsias penkiolika abėcėlės raidžių žymėti dviejų oktavų garsams, kurie tuo metu buvo naudojamos kurti muzikai. Nors ir nežinoma, ar tai buvo jo idėja, ar taip buvo įprasta jo laikais, tačiau šis natų žymėjimo metodas yra žinomas kaip Boetijaus notacija.

Ut queant laxis	Vertimas
Ut* queant laxis Resonare fibris Mira gestorum Famuli tuorum, Solve polluti Labii reatum, Sancte Iohannes.	Kad tarnai galėtų plačiai skambančiomis stygomis garsinti tavo nuostabius žygius, nuvalyk nusikaltusiojo suterštas lūpas, šventasis Jonai.

Iš to išsivystė kitas būdas, naudojantis pasikartojančias raides nuo A iki G, didžiąsias pirmajai oktavai, mažąsias antrajai ir dvigubas mažąsias trečiajai. Kai naudojamas diapazonas išsiplėtė viena nata žemiau, pirmoji garsaeilio nata buvo pažymėta graikiška raide Γ (gama), iš ko ir kilo dabartinis garsaeilio pavadinimas.

Likusios penkios chromatinės gamos natos buvo pridėtos palaipsniui, pradedant Bb, kuris buvo pasitelktas siekiant išvengti nedarnaus sąskambio B-D-F. Natūralioji B buvo žymima kaip gotiška „b“, o B bemolis – kaip lotyniška „b“. Iš to atsirado dabar naudojami bekaro ir bemolio ženklai (♮ ir b). Diezo ženklas # taip pat išsivystė iš „b“ raidės.

Vokietijoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse ši evoliucija pasuko kitu keliu, ir iš gotiškosios „b“ ženklinimas pasikeitė į „H“, iš ko ir kilo alternatyvusis žymėjimo būdas.

Itališkoje notacijoje vietoj raidžių pavadinimų naudojami skiemenys: do (C), re (D), mi (E), fa (F), sol (G), la (A) ir si (B/H). Šiuos vardus natoms suteikė pagal pirmuosius septynis grigoriškojo choralo „Ut queant laxis“ posmelius (žr. lentelę dešinėje), tačiau šis aiškinimas nėra įrodytas.

Išnaša: *ut dėl skambumo pakeista do

Pagal kitą versiją, natų pavadinimai yra atsiradę iš arabų kalbos žodžių junginio durr mufassal − „atsikiri perlai“: durr − „perlai, muzikos gaidos“, o mufassal nusako taisyklingą perlų išdėstymą po du perlų vėrinyje.

Šaltiniai

1. Dr. Brian Blood (2017). dolmetsch online: music theory online : staffs, clefs & pitch notation dolmetsch.com
2. VLKK konsultacijos 2007-10-06 iš Wayback Machine projekto.

Vikiteka: Nata – vaizdinė ir garsinė medžiaga