Nacionalsocializmo architektūra

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Nacionalisocializmo architektūra vadinama Vokietijos nacionalsocializmo eros statyba, architektūra ir miestų planavimas, kuriems buvo būdingas bendras neoklasicistinis stilius.

Oro susisiekimo ministerijos pastatas Berlyne

Tribūnos liekanos Niurnberge

Partijos kongresų salė Niurnberge.

Vokietijos nacionalsocializmo laikotarpio metu architektai ir planuotojai sukūrė savotišką „nacionalsocialistinį stilių“, kuris rėmėsi paveldėtu europietiškos statybos tipologijos ir morfologijos pagrindu, tačiau tuo pačiu metu buvo perdirbtas pagal naujausias tendencijas ir asmeninį Vokietijos diktatoriaus Adolfo Hitlerio skonį. Šiam stiliui charakteringas ideologiškai pagrįstas „Moderno“, kaip vadintas Bauhaus sukurtas stilius, atmetimas. Tai pasireiškė net per paties Bauhaus draudimą. Funkcionalistinė Bauhaus grupės XX a. trečiajame dešimtmetyje plėtota architektūra vertinta kaip bedvasė, „kultūrbolševistinė“, „nevokiška“. Funkcionalumas kaip technologinio progreso ženklas pripažintas tik techninio ir pramoninio tipo pastatuose. Nacionalsocialistinis stilius propaguotas ignoruojant kitokių pažiūrų architektus, ypatingai skirstant stambius užsakymus. Kai kurie privatūs ir pramoniniai pastatai ir po 1933 statyti moderno stiliumi.

Nacionalsocialistinis stilius aiškiausiai išreikštas:

• Partijos ir vyriausybės pastatuose
• Mokyklų ir politinio bei karinio elito gyvenamųjų namų architektūroje
• Miestų, susisiekimo planavime
• Pramoninėse ir infrastruktūros statybose (autostrados, tiltai, užtvankos)

Per penkiolika metų Hitleris svajojo perstatyti visą šalį ir tiesiogiai stebėjo daugelį statybų. Mėgstamiausi Hitlerio architektai buvo , po jo mirties trumpai , vėliau Albert Speer ir , kuris turėjo iš pagrindų perstatyti Hitlerio mėgstamą Linco miestą, kur jis praleido keletą jaunystės metų. Taip į nacionalsocialistinį stilių įsiliejo gigantomaniški pastatai, platūs laiptai ir milžiniški projektai, pvz., „Tautos salė“ Berlyne, kurios vidinės salės aukštis turėjo būti 250 m.

Berlynas turėjo būti perstatytas į puošnų, aštuonis milijonus gyventojų turintį, miestą. Perstatymai planuoti ir Miunchene, Niurnberge, Hamburge, kuris turėjo tapti pasaulio prekybos centru. Hitleris norėjo griauti ištisus kvartalus, kad atsirastų vietos plačioms gatvėms ir puošniems pastatams.

Jaunimas turėjo augti pasaulėžiūrine prasme idealiose sąlygose. Daugelyje Vokietijos vietų įkurtos Adolfo Hitlerio mokyklos, kuriose turėjo būti lavinamas gabiausių vaikų ir jaunuolių talentas, nepriklausomai, nuo jų socialinės kilmės ir tėvų pajamų, tuo pačiu perteikiant jiems nacionalsocialistines pažiūras.

Perstatyti turėjo būti ne tik Vokietijos imperijos miestai, bet ir okupuotos teritorijos (pvz., Generalinė gubernija).

Vikiteka: Nacionalsocializmo architektūra – vaizdinė ir garsinė medžiaga