Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Muromači laikotarpis (室町時代 Muromachi jidai, dar žinomas kaip Muromači era, Muromači bakufu, Ašikaga era, Ašikaga laikotarpis, arba Ašikaga bakufu) – Japonijos istorijos laikotarpis, trukęs 1336–1573 m. Šiuo laikotarpiu Japoniją valdė Ašikagų šiogūnatas, kurį 1336 m. įkūrė pirmasis Muromači šiogūnas . Laikotarpis baigėsi 1573 m., kai Oda Nobunaga išvijo paskutinį Ašikagų šiogūną iš Kioto.


Japonijos istorija

Džiomon laikotarpis
Jajoi laikotarpis
Kofun laikotarpis
Asuka laikotarpis
Nara laikotarpis
Heian laikotarpis
Kamakura laikotarpis
Muromači laikotarpis
Momojama laikotarpis
Edo laikotarpis
Meidži laikotarpis
Taišio laikotarpis
Šiova laikotarpis
Heisei laikotarpis
Reiva laikotarpis

Muromači laikotarpio pradžia (1336–1392 m.) vadinama arba Šiaurės ir Pietų Rūmų laikotarpiu. O nuo 1467 m. iki pabaigos – Sengoku laikotarpiu arba Kariaujančių valstybių laikotarpiu.

Ašikaga bakufu

trumpa nepatiko samurajų klasei. , gavęs samurajų paramą, nuvertė imperatorių. 1338 m. Takaudži pasiskyrė save šiogūnu ir įsitvirtino Kiote. Tačiau imperatorius pabėgo iš įkalinimo vietos ir atkūrė savo politinę valdžią Naroje. Ašikagų laikotarpio pavadinimas kilo nuo Muromači rajono Kioto, kur trečiasis šiogūnas įkūrė savo būstinę 1378 m. Ašikaga bakufu nuo Kamakura skiriasi tuo, kad Kamakura stengėsi palaikyti pusiausvyrą su Kioto rūmais, o Ašikagos atėmė imperatoriaus valdžios likučius. Tačiau Ašikagų valdymas buvo silpnesnis ir labai įsivėlęs į pilietinius karus. Tik valdant Ašikagai Jošimicu į Japoniją grįžo tvarka.

Jošimitsu leido tvarkos prižiūrėtojams, kurie Kamakuros laikotarpiu turėjo ribotą valdžią, tapti stipriais regionų valdovais, vėliau vadintais daimiais. Laikui bėgant tarp šiogūno ir daimių nusistovėjo galios balansas. Trys galingiausios daimių šeimos keitėsi kaip atstovės šiogūnui Kiote. Jošimicu sėkmingai sujungė Šiaurės ir Pietų rūmus 1392 m., bet nepaisant jo pažadų, kad išliks jėgos balansas tarp abiejų imperatoriškosios šeimos atšakų, Šiauriniams rūmams atiteko sostas. Šiogūno valdžia po Jošimicu mirties pamažu mažėjo ir perėjo į regionų valdytojų rankas. Mažėjo ir šiogūno įtaka sprendžiant sosto paveldėjimo klausimą, tad daimiai dažnai remdavo savo kandidatus. Po kurio laiko pačiai Ašikaga šeimai iškilo paveldėjimo problemų, kurios sukėlė Ōnin karą (1467–1477 m.), po kurio Kiotas liko nusiaubtas, o Ašikagos prarado autoritetą visos Japonijos mastu. Dėl valdžios vakuumo prasidėjo suirutė.

Ekonominė ir kultūrinė plėtra

Ryšiai su Ming dinastijos Kinija buvo atnaujinti, kai kinai ieškojo paramos sutramdant japonų piratus, kurie siaubė Kinijos pakrantes. To meto japonų piratus kinai vadino Wokou (japoniškai wakō). Norėdamas pagerinti santykius su Kinija ir atsikratyti piratų grėsmės, Jošimicu atnaujino santykius su Kinija, kurie truko pusę šimtmečio. 1401 m. jis atnaujino duoklės sistemą, o Kinijos imperatoriui siųstuose laiškuose save vadino „Tavo pavaldiniu, Japonijos karaliumi“. Japonijos mediena, siera, kardai buvo mainomi į kinų šilką, porcelianą, knygas, monetas. Kinai tarpusavio santykius laikė duokle, o japonai – pelninga prekyba.

Ašikaga bakufu laikotarpiu atsirado nauja tautinė kultūra. Zen budizmas platino ne tik religines, bet ir menines įtakas, ypač kilusias iš Song, Juan ir Ming dinastijų paveikslų. Visos meno rūšys (architektūra, literatūra, komedija, poezija, arbatos ceremonija, ) klestėjo Muromači laikotarpiu.

Šintoizmas

Musikinė scena, Muromači laikotarpis (1538 m.).

Tuo metu atsinaujino susidomėjimas šintoizmu, kuris tyliai egzistavo budizmo klestėjimo laikais. Kadangi šintoizmas beveik neturėjo savo raštų ir tik kelias maldas, Naros laikotarpiu prasidėjo abiejų religijų bendra praktika. Tarp VIII ir XIV a. budizmas beveik visiškai absorbavo šintoizmą, kuris buvo pradėtas vadinti Ryōbu Shinto (Dvigubu šintoizmu). Mongolų invazija XIII a. pabaigoje pažadino tautinį supratimą apie kamikadžės indėlį nugalint priešą. Po mažiau nei 50 metų (1339–1343 m.), (1293–1354 m.), Pietų rūmų pajėgų vadas parašė (Jinnō Shōtōki). Ši kronika pabrėžė, kad svarbu, jog imperatorius turi išlaikyti dievišką kilmę iš Amaterasu, o ši sąlyga leido atsirasti specialiai tautinei politikai (). Kronika ne tik pabrėžė imperatoriaus dievišką kilmę, bet ir pateikė istoriją iš šintoizmo pozicijų, pabrėždama visų japonų dievišką kilmę ir jų dvasinį pranašumą prieš kinus ir indus. Todėl pasikeitė jėgų balansas tarp abiejų religijų. XIV–XVII a. šintoizmas tapo pagrindine religija Japonijoje ir galinga nacionalistine jėga, prasidėjo jos filosofijos ir raštų plėtra.

Krikščionybė

Krikščionybė padarė stiprią įtaką Japonijai dėl jėzuitų, kuriems iš pradžių vadovavo šv. Pranciškus Ksaveras (1506–1552 m.), kuris atvyko į Kagošimą pietų Kiūšiū 1549 m. Tarp atsivertusiųjų buvo daimiai, pirkliai, siekę palankesnių derybų sąlygų, bei valstiečiai. Iki 1560 m. Kiotas tapo kitu misionieriškos veiklos centru. 1568 m. krikščionis daimis įkūrė Nagasakio uostą Kiūšiū šiaurėje ir 1579 m. atidavė jėzuitams valdyti. 1582 m. Japonijoje buvo apie 150 tūkst. atsivertusių krikščionių (2 % gyventojų) ir 200 bažnyčių. Tačiau vienijant šalį bakufu tolerancija krikščionybei mažėjo. 1587 m. prasidėjo draudimai, o 1597 m. – atviri krikščionių persekiojimai. Prekyba vis dar buvo skatinama, bet griežtai reguliuojama, o apie 1640 m. krikščionių persekiojimas tapo tautine politika.