Muhamedas Ali Alijus Paša al Mas ud ibn Agha arab محمد علي باشا Mʋhɑm ɑd Oɑlí Báşá turk Mehmet Ali Pasha in Albanian Kav

Muhamedas Ali (Alijus) Paša al-Mas’ud ibn Agha (arab. محمد علي باشا‎ = Mʋhɑm̑ɑd Oɑlí Báşá; turk. Mehmet Ali Pasha in Albanian; Kavalalı Mehmet Ali Paşa; 1769 m. kovo 4 d. – 1849 m. rugpjūčio 2 d.) – albanų vadas osmanų armijoje, kuris tapo Wāli ir pats pasiskelbė Egipto ir Sudano chedivu (valdovu). Jis laikomas modernaus Egipto įkūrėju, nes vykdė drastiškas reformas karinėje, ekonominėje ir kultūrinėje sferoje.

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Gyvenimas

Jis gimė Makedonijoje, kuri tuo metu priklausė Osmanų imperijai. Jo tėvas buvo nedidelės įgulos vadas. Šiam mirus Muhamedą Ali užaugino Kavalos gubernatorius – sulaukęs aštuoniolikos, Muhamedas Ali vedė jo giminaitę. Ši moteris vėliau tapo penkių iš devyniasdešimt penkių jo vaikų motina.

1799 m. jis dalyvavo kariniame turkų žygyje prieš prancūzų okupantus ir liepą itin gerai pasirodė Abu Kyro mūšyje žengdamas albanų korpuso priešakyje. 1803 m. kovo 11 d. anglų kariuomenės būriai palieka Aleksandriją, vienas Konstantinopolio sultono atstovas paskiriamas Egipto gubernatoriumi, bet netrukus atleidžiamas iš pareigų: jį pakeičia Muhamedas Ali, albanų brigados generolas; jis sudaro sandėrį su mameliukų vadovais, o paskui pereina į ulemanų (Korano įstatymo skleidėjai) pusę. Kaip tik šiems prašant 1805 m. Muhamedas Alijus tapo Egipto vicekaraliumi ir gavo pašos titulą. Siekdamas sustiprinti savo valdžią jis užpuolė mameliukus ir taip pakirto jų galybę 1811 m., liepdamas išžudyti daugiau kaip 400 vadų. Taip pat jis pasmerkė mirčiai bei nušalino garsiausius ulemanus – visus, kurie jam padėjo užimti sostą.

Be Egipto jis valdė Levanto teritorijas už Egipto sienų. Muchamedo Ali dinastija valdė Egiptą ir Sudaną iki egiptiečių revoliucijos 1952 m. Jo valdymo metu pradėti didieji Egipto tyrinėjimai bei senienų išvežimas į Europos muziejus.

Egipto modernizavimas

Pakeičiama centrinė ir sričių valdžia. Kaire tarybos užleido vietą „ministerijoms“. Buvusios apygardos pertvarkytos į septynias sritis, valdomas turkų gubernatoriaus, ir padalintos į 64 departamentus, kurių kiekvienas turėjo vadinamąjį savo prefektą, dažniausiai vietinį. Imamos kurti valdininkų mokyklos, o egiptiečių studentai siunčiami mokytis į Europos universitetus, daugiausiai į Paryžių. Todėl daugelis Europos kūrinių imti versti į arabų kalbą. Taip pat kviesta ir užsieniečių: anglų, prūsų, prancūzų specialistų, kurie padėtų modernizuoti šalį. Padedamas užsieniečių mokslininkų bei ekonomistų, Muhamedas Alijus ėmėsi ekonominių šalies reformų.

1808–1811 m. įvedus žemės monopolį, paša Egipte tapo kone vieninteliu žemės savininku. Valstybiniuose ūkiuose dirba tik valstiečiai, tačiau kasmet vyriausybė jiems nurodo, ką sėti, superka jų derlių, o parduoda jį savo nuožiūra nustatytomis kainomis. Žemės ūkis tampa orientuotas į rinkos ekonomiką, sudaromos palankios sąlygos plėstis vietinei žaliavų perdirbimo pramonei. Pramonė taip pat tampa valstybės monopolija. Nuo 1816 m. vietinius amatininkus išstūmė visoje šalyje statomos vyriausybinės gamyklos. Šiais valstybinimo principais buvo nepatenkintos Europos valstybės, kadangi jie ribojo jų išeivių privilegijas. 1834 m. panaikinama valstybės monopolija tekstilės srityje; įmonės įgyja valdymo autonomiją, o amatininkai ir vėl ima dirbti namuose ir moka nemažą mokestį, renkamą už kiekvienas audimo stakles. 1841 m. padidėję ir taip dideli muito mokesčiai padeda tašką gamtos išteklių valstybinimo sistemai. Be ekonominio elito – darbininkų, industrinė revoliucija žlunga. Dėl tokios politikos išnyksta ankstesnės vadovaujančios frakcijos, nelieka palankių sąlygų rastis naujiems socialiniams sluoksniams, nes monopolijos trukdė atsirasti industrinei ir komercinei miestų buržuazijai. Visos šios ekonominės reformos buvo susiję su ekspansine politika.

Ekspansijos politika

Šiaurės Sudano teritorijoje buvusio Sinaro sultonato paskutinis karalius Badi VII (valdė, 1805–1821)

Padedamas prancūzų karo patarėjų paša suburia modernią armiją ir sukuria karinį laivyną, kuriuo Osmanų sultonas ketino pasinaudoti. Būtent raginamas sultono Muhamedas Ali savo naująją armiją veda į karą prieš Arabijos vahabitus, islamo reformų šalininkus. 1812 m. jo armija užima Meką ir Mediną. Paša nusipelno didžiulės pagarbos visame musulmonų pasaulyje. Nuo 1820 m. iki 1823 m. padrąsintas sėkmės užpuola Sudaną, – šį kartą niekam neįsakius. Jis nori kontroliuoti Nilo aukštupį, karavanų, atvykstančių iš Centrinės Afrikos, pakeitimų vietas, sukurti naujų rinkų jaunai pramonei ir papildyti armiją juodaodžiais vergais. 1823 m. įkūrus Chartumą, jis užkariauja šalies rytus iki Raudonosios jūros – didesnė jos dalis nuo šiol bus valdoma Egipto.

Jo valdžia tokia stipri, kad į Muhamedą Ali pradeda kreiptis Osmanų sultonas, prašydamas stoti į mūšį su graikais. 1823–1827 m. jis dalyvauja karo žygyje į Graikiją, Kretą, o 1825–1826 m. pasiunčia armiją į Morėją. Tačiau 1827 m. Graikijos sąjungininkės Prancūzija, Anglija ir Rusija Navarino įlankoje sutriuškina Egipto laivyną. Siekdamas, kad būtų atlyginti nuostoliai, Muhamedas Ali pareikalauja teritorinės kompensacijos Sirijoje. Sultonui atmetus jo prašymą, jis ryžtasi užpulti Siriją. Pergalės laimimos žaibiškai, o Egipto armija, sumušusi turkų kariuomenės būrius, 1832 m. ima grasinti Konstantinopoliui ir visai Osmanų imperijai. 1833 m. kovą pasirašo Kutajo taikos sutartį, kurios dėka pašai atitenka Palestina, Sirija ir Adano sritis. Jo valdos nusidriekia nuo Sudano pietų iki Anatolijos sienų. 1839 m. remiami Anglijos ir Rusijos osmanai pradeda antrąjį „Sirijos karą“. Šis karas baigiasi naujomis egiptiečių pergalėmis ir dar sykį iškyla grėsnė Konstantinopoliui. Turkiją ima palaikyti Anglija, Rusija, Austrija ir Prūsija, kurios primeta savo tarpininkavimą. Globojamam Prancūzijos 1840 m. gruodžio 10 d. Muhamedui Ali pavyksta gauti paveldėjimo teisę Egipte ir jis gali valdyti Sudaną iki gyvos galvos, tačiau turi atsisakyti Sirijos, sumažinti savo kariuomenę iki 18 000 karių ir panaikinti jūrų laivyną. Netekęs savo karinės jėgos ir abejodamas dinastijos valdžios patikimumu, paša pasižada daugiau neperžengti jam nustatytų ribų. 1848 m. paveiktas ligos Muhamedas Ali atsisako savo pareigų, užleisdamas vietą sūnui pašai Ibrahimui (1789–1848). 1849 rugpjūčio 2 d. Muhamedas Ali miršta.

Apdovanojimai

Osmanų imperijos Augusto portreto ordinas.
Osmanų imperijos 1 klasės garbės ordinas.
Prancūzijos liepos monarchijos Didysis „Garbės legiono“ kryžius.

Literatūra

Muhamedo Ali mečetė Kaire, kur Paša palaidotas.

Ahmed, Jamal Mohammed. The Intellectual Origins of Egyptian Nationalism. New York: Oxford University Press, 1960.
Berger, Morroe. Military Elite and Social Change: Egypt Since Napoleon. Princeton, New Jersey: Center for International Studies: Woodrow Wilson School for Public and International Affaris, 1960.
Dodwell, Henry. The Founder of Modern Egypt: A Study of Muhammad ‘Ali. Cambridge: Cambridge University Press, 1967.
Fahmy, Khaled. 1997. All The Pasha’s Men: Mehmed Ali, his army and the making of modern Egypt. New York: American University in Cairo Press.
Fahmy, Khaled. 1998. „The era of Muhammad 'Ali Pasha, 1805–1848“ in The Cambridge History of Egypt: Modern Egypt, from 1517 to the end of the twentieth century. M.W. Daly, ed. pp. 139–179, Vol. 2. Cambridge: Cambridge University Press.
Goldschmidt, Arthur, Jr. Modern Egypt: The Formation of a Nation-State. Boulder, Colorado: Westview Press, 1988.
Hill, Richard. Egypt in the Sudan 1820–1881. London: Oxford University Press, 1959.
. 2002. A History of the Arab Peoples. London: Faber and Faber.
. 1994. 'Abd al-Rahman al-Jabarti’s History of Egypt. 4 vols. T. Philipp and M. Perlmann, translators. Stuttgart: Franz Steiner Verlag.
Jarvis, H. Wood. Pharaoh to Farouk. London: John Murray Limited, 1956.
Lacouture, Jean and Simonne Lacouture. Egypt in Transition. Translated by Francis Scarfe. New York: Criterion Books, 1958.
Marlowe, John. A History of Modern Egypt and Anglo-Egyptian Relations 1800–1953. New York: Praeger, 1954.
Marsot, Afaf Lutfi al-Sayyid. Egypt in the Reign of Muhammad Ali. Cambridge: Cambridge University Press, 1984.
Pollard, Lisa. Nurturing the Nation: The Family Politics of Modernizing, Colonizing, and Liberating Egypt, 1805–1923. Berkeley, California: University of California Press, 2005.
Rivlin, Helen Anne B. The Agricultural Policy of Muhammad ‘Alī in Egypt. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press, 1961.
Vatikiotis, P.J. 1991. The History of Modern Egypt: From Muhammad Ali to Mubarak. Baltimore: The Johns Hopkins University Press.
Finkel, Caroline, Osman’s Dream, (Basic Books, 2005), 57; „Istanbul was only adopted as the city’s official name in 1930..“.

Nuorodos

Muhammad Ali Al-Pasha Mosque Islamic Architecture review (IAORG)
Al Ahram special on Muhammad Ali 2006-09-19 iš Wayback Machine projekto.