Mstislav RostropovichBiografijaPilnas vardasMstislav Leopoldovich RostropovichGimė1927 m kovo 27 d Baku Azerbaidžanas SS

Biografija
Mstislav Rostropovich

Pilnas vardas	Mstislav Leopoldovich Rostropovich
Gimė	1927 m. kovo 27 d. Baku, Azerbaidžanas, SSRS
Mirė	2007 m. balandžio 27 d. (80 metų) Maskva, Rusija
Žanrai	Klasikinė muzika
Veikla	Violončelininkas, dirigentas
Instrumentai	Violončelė, pianinas

Mstislavas Leopoldovičius Rostropovičius (rus. Мстисла́в Леопо́льдович Ростропо́вич, 1927 m. kovo 27 d. Baku, Azerbaidžanas – 2007 m. balandžio 27 d. Maskvoje) – pasaulinio garso violončelininkas, dirigentas, mecenatas, Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo steigėjas.

Biografija

1943 m., būdamas 16 metų, Rostropovičius įstojo į Maskvos konservatoriją; dalykai- fortepijonas, violončelė, dirigavimas bei kompozicija. Jo mokytojai buvo Dmitrijus Šostakovičius bei Sergejus Prokofjevas. Rostropovičius išgarsėjo jau 1945 m., kai violončelininkas pelnė aukso medalį TSRS jaunųjų muzikų konkurso metu ir tapo jo nugalėtoju. 1948 m. baigęs studijas, tęsė muzikinę karjerą.

1959 m. vedė Maskvos Didžiojo teatro primadoną (sopranas) Galiną Višnevskają ir buvo jos nepakeičiamas akomponiatorius. Koncertinių turų metu jie kartu keliavo po visą pasaulį, užaugino dukras – Olgą ir Jeleną, sulaukė 6 anūkų.

1960 m. tapo Maskvos konservatorijos profesoriumi, laimėjo daug tarptautinių konkursų. Septynerius metus dėstė Leningrado konservatorijoje (1961–1966 m. buvo violončelės katedros vedėju). 1965 m. pirmas iš violončelininkų koncertavo Niujorko Karnegio salėje, o nuo 1970 m. užsiėmė ir dirigento veikla.

1969 m. palaikė rašytoją Aleksandrą Solženyciną, už tai ištremtas iš TSRS kartu su žmona dainininke . 1974 m. po įnirtingos konfrontacijos su sovietų vyriausybe Mstislavas Rostropovičius išvyko į užsienį. Gyveno JAV, koncertavo žymiausiose pasaulio salėse su garsiausiais orkestrais, tapo vyriausiuoju dirigentu, toliau tęsė itin aktyvią violončelininko veiklą, koncertavo. 17 muzikinių sezonų metu jis buvo nepakeičiamas Vašingtono Nacionalinio simfoninio orkestro dirigentas bei meno vadovas (orkestras vadovavimo laikotarpiu tapo vienu geriausių JAV orkestrų). Rostropovičius reguliariai koncertavo Berlyno, Londono filharmonijoje, grojo su Bostono, Londono simfoniniais orkestrais.

Į Rusiją pirmą kartą sugrįžo 1990 m. ir tapo valstybinės premijos laureatu. Ne kartą lankėsi ir koncertavo Lietuvoje.

1978 m. buvo panaikinta tarybinė pilietybė, atšaukti tarybiniai apdovanojimai. Vėliau Rostropovičiui buvo suteikta Šveicarijos pilietybė, po pasaulį keliavo su Monako pasu, kuriame pažymėta, kad tautybė nenustatyta.

1989 m. lapkričio 13 d. Rostropovičius violončele spontaniškai grojo Berlyne prie , skirdamas kūrinius suvienytosios Vokietijos berlyniečiams.

1990 m. Michailas Gorbačiovas grąžino pilietybę Rostropovičiui.

Kita veikla, asmenybės vertinimai

M. Rostropovičius garsėjo ir savo mecenatyste, labdaros projektais. Buvo Višnevskajos ir Rostropovičiaus labdaros fondo, teikusio paramą vaikų gydymo įstaigoms Rusijoje, vadovas. 25 metus užsiėmė labdaringa veikla.

Rostropovičius laikomas vienu reikšmingiausių visų laikų violončelistu. Jo koncertinėje programoje nemažai šiuolaikiniu kompozitorių kūrinių. Specialiai jam kūrė tokie kompozitoriai, kaip Nikolajus Miaskovskis, Sergejus Prokofjevas, Aramas Chačaturianas, Dmitrijus Kabalevskis, Dmitrijus Šostakovičius, , (Henri Dutilleux), , Sofija Gubaidulina.

Rostropovičiaus vardas įtrauktas į „40 nemirtingųjų“ – Prancūzijos menų akademijos garbės narių – sąrašą. Vladimiras Putinas sveikindamas su 80 metų jubiliejumi, muziką pavadino „žymiu muzikantu ir nuostabiu žmogumi“. Sveikinimo kalboje, kreipdamasis į solenizantą, Prezidentas tuomet kalbėjo: „Visu savo gyvenimu ir kūryba Jūs ne kartą įrodėte tiesą, kad menas ir moralė abipusiai papildo vienas kitą ir sudaro vieningą visumą. Visame pasaulyje Jūs žinomas ne tik kaip puikus violončelininkas ir garsus dirigentas, bet ir kaip tvirtas žmogaus teisių bei vidinės laisvės gynėjas, į kompromisus nesileidžiantis kovotojas už demokratijos idealus“ [1].

Apdovanojimai

TSRS Liaudies artistas, 1966 m.
Stalino premija, 1951 m.
Lenino premija, 1964 m.
Rusijos Federacijos Valstybinė premija, 1992 m.
Polar muzikos premija, 1995 m.
Britanijos imperijos Šviesiausiojo ordino garbės riteris-komandoras
Alberto Šveicerio premija
Ernsto fon Zymenso muzikos premija (), 1976 m. (premija apdovanoti tik Bendžaminas Britenas ir Olivjė Mesianas).
Imperatoriškoji premija, Japonijos menų asociacija
UNESCO Geros valios ambasadorius,
„Grammy“ premija, „Geriausio instrumentinio solo pasirodymo pritariant orkestrui“ kategorija, 2004 m.
Carskoje selo meno premija, 1999 m.
Didysis rusų prizas „Garbė“ («Слава/Gloria»)
Šv. Cecilijos akademija Romoje, narys
JAV menų ir mokslų akademija, narys
Anglijos karališkoji akademija, narys
Bavarijos menų akademija, narys
daugiau nei 50 universitetų garbės daktaras
daugelio pasaulio miestų (taip pat ir Vilniaus) garbės pilietis
29 valstybių valstybiniai apdovanojimai:
- JAV Prezidento laisvės medalis
- Garbės legiono komandoro ordinas, 1981 ir 1987 m., Prancūzija
- Poliarinė žvaigždė, Švedija
- I laipsnio ordinas „Už nuopelnus Tėvynei“, 2007 m., Rusija
- Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didysis kryžius, 1995 m. lapkričio 24 d., LR Prezidento dekretu Nr. 781
- Sausio 13-osios atminimo medalis, 1992 m. birželio 10 d., LR Prezidento dekretu Nr. I-2626.

Šaltiniai

Mstislavo Rostropovičiaus labadaros fondo tinklalapis 2007-04-27 iš Wayback Machine projekto. biografija (liet.)
Višnevskajos – Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas (angl.)