Mori Motonari

Mori Motonari (jap. 毛利 元就, Mōri Motonari) (1498–1571) – Sengoku laikotarpiu gyvenęs Japonijos daimyo ir karo vadas, garsus savo karinėmis strategijomis bei teritorijų ekspansija. Motonari savo gyvenimą pradėjo kaip ne itin įtakingas Aki provincijos karvedys, kuris ilgainiui išplėtė savo silpstančio klano galią į beveik visas vakarinio Čiūgoku regiono teritorijas, pasinaudodamas įvairiomis karinėmis taktikomis, vedybomis, įsivaikinimais ir žudymais.

Mori Motonari (1498-1571)

Ankstyvasis gyvenimas

Mori Motonari, kurio tikrasis vardas – Šiodžiumaru (松寿丸, Shōjumaru), gimė 1498 m. balandžio 16 d. Aki provincijoje. Manoma, kad jo gimimo vieta buvo Suzuo pilis – pagrindinė jo motinos klano, Fukubarų, bazė ir namai. Šiandien prie Suzuo pilies griuvėsių galima pamatyti akmeninius monumentus pagerbti Mori Motonari ir jo gimimą šioje vietoje.

Ankstyvaisiais savo gyvenimo metais Motonari, tuo metu dar vadintas Mori Šiodžiumaru, garsėjo kaip bebaimis nutrūktgalvis, apie kurio drąsą buvo sukurta daug istorijų. Vienoje iš jų pasakojama kaip naktį Šiodžiumaru su keliais draugais pabėgo iš savo tėvų pilies ir susitiko Amago Cunehisą –Amago klano atstovą ir jo pavaldinius. Šiodžiumaru esą pagalvojo, kad sutikti asmenys yra Heike klano samurajų vaiduokliai, todėl nusprendė užsiimti vaiduoklių medžiokle ir atvirai užpuolė Cunehisą ir jo karius.

Šiodžiumaru draugai, teigiama, drebėjo iš baimės, tačiau pats Šiodžiumaru nė kiek neišsigando – vietoj to, nė sekundės nesuabejodamas, paleido strėlę tiesiai į Cunehisą. Pastarasis, galingas karvedys veteranas ir puikiai ištreniruotas kautis, sugavo strėlę plikomis rankomis. Sužavėtas savo priešininko drąsos, Cunehisa nusprendė Šiodžiumaru ir jo draugų nebausti, vietoj to jis leido jiems grįžti namo, sakydamas, kad laukia nesulaukia akimirkos, kuomet galėsi susikauti su Šiodžiumaru, kai jis bus jau suaugęs vyras.

1500 m., po to kai Šiodžiumaru tėvas įsivėlė į konfliktą dėl valdžios su Ašikagos šiogūnatu bei Ouči klanu ir nusprendė atsistatydinti, perduodamas klano valdžią į savo vyriausiojo sūnaus Mori Okimoto (毛利興元, Mōri Okimoto) rankas, jis kartu su Šiodžiumaru persikėlė į Tadžihi-Sarugake pilį. Netrukus po persikraustymo, 1501 m., mirė jo motina, o 1506 m. mirė ir jo tėvas, kaip teigiama, nuo apsinuodijimo alkoholiu.

Iš pradžių, Šiodžiumaru pasiliko gyventi pilyje, tačiau jo vasalas, Inujė Motomori, pradėjo slapčia savintis jam nepriklausančias klano žemes, todėl netrukus buvo išmestas iš pilies. Dėl šio įvykio itin sumažėjus šeimos turtui, Šiodžiumaru žmonių dažnai buvo vadinamas Princu Elgeta, kadangi iš itin turtingos ir galingos šeimos kilęs Šiodžiumaru nebeturėjo beveik jokio turto, o po tėvų mirties buvo užaugintas kitos moters. Manoma, kad būtent ši moteris išugdė Šiodžiumaru įprotį žiūrėti tiesiai į saulę ir kiekvieną rytą sukalbėti budistinę maldą.

1511 m. Šiodžiumaru pagaliau oficialiai tapo suaugusiuoju po Genpuku ceremonijos, ir jam buvo suteiktas Mori Motonari vardas.

Klano paveldėjimas ir kelias į valdžią

1516 m. netikėtai mirė Motonari vyriausiasis brolis ir tuometinis klano valdovas Okimoto, kaip teigiama taip pat nuo apsinuodijimo alkoholiu. Mori klano valdžią paveldėjo Okimoto sūnus Komacumaru (幸松丸, Kōmatsumaru), tačiau dėl savo itin jauno amžiaus jis nebuvo tinkamas valdyti, todėl jo globėju ir klano valdovu tapo Motonari.

Po netikėtų mirčių, Mori klanas tapo itin silpnas, pažeidžiamas bei lengvas grobis priešininkams. Tuometinis galingiausias regiono valdovas, Takeda Motošige (武田元繁, Takeda Motoshige), pasinaudojo sau palankiai susiklosčiusia situacija ir 1517 m. spalį, surinkęs maždaug 5 000 karių armiją pajudėjo į Arita pilies teritoriją kontroliuojamą Mori klano sąjungininkų, Kikkavų klano. Po kelių savaičių Motošige taip pat išsiuntė karius į Mori klano teritorijas, dėl ko Motonari turėjo stoti su juo į kovą tam, kad apgintų savo ir sąjungininkų žemes.

Mori klanas iš niekur daugiau pagalbos nesulaukė, todėl turėjo nedelsiant mobilizuoti savo karius ir sąjungininkus. Iš viso, Motonari suburta vyrų armija susidėjo iš maždaug 850 vyrų, kuriems į pagalbą buvo atsiųsti apie 300 Kikkavų karių. Nepaisant nelygių jėgų, Mori klanui pavyko atlaikyti kovą prie Učikavos upės, nors iš pradžių atrodė, kad pralaimėjimas neišvengiamas.

Priešininkų armija buvo žymiai didesnė, ir Mori klano kariai jau svarstė apie atsitraukimą, tačiau Motonari primygtinai prašė jų pasilikti kovos lauke. Kova buvo greitai baigta, kuomet į Takedą Motošigę buvo paleista strėlė jam bandant pereiti upę pas savo apsuptus priešininkus. Takeda Motošige mirė, o jo siųsta armija subyrėjo ir pradėjo trauktis, pripažindami Mori Motonari nugalėtoju. Ši kova, į Japonijos istoriją įėjusi Aritos-Nakaide mūšio pavadinimu buvo įvykis, davęs pradžią Aki-Takedų klano nuosmukiui ir karinei Mori klano ekspansijai į kitas teritorijas. Taip pat tai buvo pirmoji Motonari kova ir pasiekta pergalė, dėl kurių jis pagaliau tapo žinomas šalyje.

Maždaug 1522 m. Motonari vedė vieno iš savo sąjungininkų, Ogurajamos pilies valdovo Kikkavos Kunicunės dukrą, kurios tikrasis vardas nėra žinomas – šaltiniuose išlikęs tik jos vardas, kurį ji priėmė po atsivertimo į budizmą, Miokiu (妙玖, Myōkyū). Ši sąjunga turėjo užtikrinti Mori ir Kikkavų, tuomet vieno iš galingiausių bei įtakingiausių klanų Aki provincijoje, draugystę. Tai buvo itin svarbu, kadangi Kikkavų teritorijos tiesiogiai ribojosi su šiaurine Jošidos teritorija, kuri buvo viena svarbiausių Mori klano teritorijų. Šios draugystės dėka Motonari susilaukė trijų sūnų, taip pat išplėtė savo įtaką į teritorijas šiaurėje, pasiekdamas Ivami Ginzan sidabro kasyklą, ir į pietus, link Vidinės Japonijos jūros.

1523 m. liepą Motonari sūnėnas Komacumaru, formalus klano valdovas, netikėtai mirė būdamas devynerių. Vyriausieji Mori vasalai susitiko pasitarti dėl naujojo klano valdovo ir galiausiai nusprendė pasiūlyti postą Motonari, nors pastarasis klaną neoficialiai valdė jau nuo 1516 – ųjų. Motonari sutiko priimti šį pasiūlymą ir oficialiai savo darbą kaip klano valdovas pradėjo 1523 m. rugpjūčio mėnesį, tačiau ne visi vyriausieji vasalai buvo tuo patenkinti – kai kurie iš jų pradėjo prieštarauti Motonari valdžiai, o epogėjų šis ginčas pasiekė 1524 – aisiais, kuomet vienas iš Motonari vasalų, Kacura Hirodzumi (桂広澄, Katsura Hirozumi) jį išdavė, perbėgdamas į priešininkų gretas. Po šios išdavystės Motonari teko stoti į atvirą kovą, taip pat tais pačiais metais jis buvo informuotas apie sąmokslą, kurį už jo nugaros rengė kitas vasalas Sakagami Sosuke, norėdamas Motonari nužudyti ir į jo vietą pasodinti savo netikrą brolį, tačiau sąmokslas buvo išaiškintas ir numalšintas dar prieš jam įvykstant.

Kovos su Amago klanu

Šalia bėdų, persekiojusių Motonari klano viduje, situacijos nė kiek negerino tai, kad Motonari ir Amago klano santykiai tapo vis labiau priešiški.

1525 m. Motonari ir keli kiti valdovai nusprendė ištikimybę prisiekti Ouči klanui, ir jo valdovui Ouči Jošijoki, kuris netrukus pasiuntė savo karius į Kagamijamos pilį, kuri priklausė Amago klanui, ir ją iš jų atėmė jėga. 1529 m., keičiantis Oučių klano valdovui, Amago Cunehisa bandė tartis su Takahaši Okimicu, Motonari velionio sūnėno giminaičiu, dėl sąjungos prieš Motonari. Pastarasis, sužinojęs apie šias derybas, ilgai nedelsė ir sutriuškino Takahaši klaną, pasiimdamas didžiules jų teritorijas, kurios tęsėsi nuo pat Aki iki Ivami provincijų. Tačiau už šią kovą jis turėjo sumokėti nemenką kainą – Motonari vyriausioji dukra buvo paimta įkaite ir nužudyta iškart po to, kai Takahaši klanas pripažino pralaimėjimą.

Japonija 1570 m. (likus metams iki Mori Motonari mirties)

Motonari nuolatos plėtė savo įtakos ribas – 1535 m. jis taip pat įveikė Mija ir Tagajama klanus, o iki dešimtmečio pabaigos, Ouči ir Amago klanų šeimos į Motonari pradėjo žiūrėti su pagarba ir šiokiu tokiu įtarumu, ypatingai Amago klanas, kadangi pastarasis jautėsi išduotas. Motonari taip pat nevengė megzti ryšių ir su buvusiais priešais, paskelbdamas taiką su Aki-Takedų ir Kumagai klanais, taip užsitikrindamas stiprų ryšių tinklą.

Po to, kai Amago klano valdovas Cunehisa atsistatydino ir valdžią perėmė jo anūkas Haruhisa, buvo žengtas pirmasis atviras žingsnis užpulti Motonari ir užimti Mori klano žemes. 1540 m. rugpjūtį Amago Haruhisa surinko apie 30 000 vyrų ir patraukė vienos iš Motonari pilių link, kol tuo tarpu pats Motonari rūpinosi gyventojų evakuacija. Pati pilis buvo palikta ginti 3 000 – ams karių. Kova tarp Haruhisos ir Motonari karių truko kelis mėnesius, kol Amago klano kariai buvo palaužti dėl nepalankių klimato sąlygų ir sniego.

Motonari 1546 m. paskelbė, kad pageidautų atsistatydinti ir perduoti valdžią savo sūnui Takamoto. Tačiau vis dėlto, nepaisant to, kad Takamoto buvo oficialus klano valdovas, Motonari vis tiek išliko tikroji klano galva, kuri savo rankose turėjo didžiausią galią, ir tai kai kuriems žmonėms nebuvo priimtina. 1550 m. Inujė Motokane pradėjo viešai kritikuoti Motonari valdymą iki kol Motonari nusprendė tokio elgesio netoleruoti ir privertė Motokanę ir daugelį jo šeimos narių nusižudyti, pagrįsdamas savo sprendimą jų neištikimybe valdovui. Šis įvykis įtvirtino Mori, kaip galingiausios Aki provincijos šeimos, vardą.

Mijadžimos mūšis

1551 m. Sue Takafusa sukilo prieš savo valdovą Ouči Jošitaką, priversdamas jį pasidaryti sepuku tam, kad galėtų kontroliuoti Ouči klaną. Takafusa pasikeitė savo vardą į Harukatą ir naujuoju klano valdovu paskyrė Ouči Jošinagą, tačiau, planuodamas karinę ekspansiją, faktiškai vadovavo pats.

Mijadžimos mūšis 1555 m.

1554 m. Motonari, Ouči klano vasalas, nusprendė siekti keršto dėl išduoto Jošitakos, todėl sukilo prieš Sue, kurio karinės ambicijos sparčiai sekino klano resursus. Sue dėl sukilimo rimtai įpyko, ir surinko 30 000 vyrų kariuomenę numalšinti sukilimui, tuo tarpu Motonari kariuomenė, nors ir stipresnė nei bet kada iki tol, vargiai galėjo pasigirti puse tiek. Tačiau nepaisant nelygių jėgų, jau nuo pat ankstyvųjų susirėmimų Motonari įgijo nemenką pranašumą įveikdamas priešininkus Ošikibatos mūšyje 1554 m. birželį, pasinaudodamas savo įprastiniais metodais – papirkinėdamas ir apgaudinėdamas priešų karius. Po pralaimėjimo Sue kurį laiką nesiėmė jokių veiksmų, todėl Mori klano kareiviai iškeliavo į Mijadžimos (Icukušimos) salą, kur įsirengė Mijao pilį, kuri turėjo tarnauti kaip fortas užpuolimo atveju.

1555 m. vasarą Sue Harukata vėl ėmė grasinti, ir Motonari teko sukurti naują gynybos planą. Jo planas įtraukė ir Mijadžimos salą, kurioje dėl šintoistinių tradicijų niekas niekada nepraliejo kraujo. Motonari paskelbė apie savo planus okupuoti Mijadžimos salą, taip siekdamas ten atvilioti savo priešnininkus ir jam pavyko – Sue manė, kad jeigu jis užims Mijadžimos salą pirmas, savo valdžioje turės strategiškai svarbią vietovę. Tuomet Motonari pradėjo vykdyti antrąją savo plano dalį.

Pasinaudodami savo draugiškais ryšiais su vietiniais piratais, Motonari ir jo sūnūs naktį išplaukė pulti Sue Harukatos, tuo metu buvusio Mijadžimos saloje. Planas pasiteisino – Harukata ir jo kariai buvo apsupti iš visų įmanomų pusių, kadangi prieš išplaukdamas jūra, Motonari išsiuntė savo karius kautis ir sausumoje. Sue Harukata buvo sutriuškintas ir priverstas nusižudyti, tą patį kelią pasirinko ir gausybė jo karių.

Nors Motonari mėginimai iš valdžios išstumti Sue marionetę Ouči Jošinagą užtruko dar dvejus metus, iki pat 1557 – ųjų, ir dar kelerius metus užtruko pajungti Suo ir Nagato klanus į savo kontrolę, po Mijadžimos mūšio Motonari tapo galingiausiu valdovu visoje vakarinėje Japonijoje.

Po šio mūšio saloje buvo vykdomi didžiuliai švarinimosi darbai – buvo šveičiamos ištisos pastatų sienos, iš salos skubiai išgabenami žuvusiųjų kūnai, dirvožemis, ant kurio nukrito bent lašas kraujo buvo keičiamas nauju ir taip pat išgabenamas iš salos, taip siekiant atstatyti salos šventumą. Iki pat šių laikų Mijadžimos mūšis išlieka vieninteliu mūšiu įvykusiu šioje šventoje saloje.

Vėlyvasis valdymo laikotarpis ir mirtis

Tuo tarpu, vykstant Mijadžimos mūšiui nesutarimai tarp Amago ir Mori klanų vis augo. 1554 m. Amago Kunihisa, Amago Cunehisos sūnus, kaip manoma, mirė dėl Motonari rezgamų intrigų.

Mori Motonari kapas

Kunihisai buvo patikėti klano kariniai reikalai, tačiau jis nebuvo itin mėgiamas dėl savo nemalonaus būdo. Jis buvo nužudytas Amago Haruhisos, kaip teigiama dėl to, kad Mori Motonari įtikino Haruhisą, kad Kunihisa su savo patikėtiniu Era Fusahide bandys perimti visą klano valdžią. Kita jo mirties versija teigia, kad Kunihisa mirties susilaukė už tai, kad buvo per daug arogantiškas ir nemalonus jaunajam Haruhisai. Bet kokiu atveju, Kunihisos mirtis buvo viena iš Amago klano silpnėjimo priežasčių ir privedė prie dar didesnių nesutarimų su Mori klanu.

Šie nesutarimai pasiekė aukščiausią tašką 1563 m., kai vykdamas į ataką nuo netikėtos ligos mirė Motonari vyriausias sūnus Takamoto. Pirmieji įtariami buvo Amago klano atstovai, jį neva nunuodiję. Įsiutintas sūnaus mirties, Motonari įsakė nubausti visus dėl to įtariamus asmenis ir tai pastūmėjo Amago klaną į visišką sunaikinimą – po jų žlugimo, Motonari tapo aštuonių iš vienuolikos Čiūgoku regiono provincijų valdovu, nors Amago klano likučiai niekada taip ir nedavė jam ramybės.

Kaip teigia šaltiniai, Motonari ligos pradėjo kamuoti ganėtinai anksti, tačiau jis vis tiek sugebėjo laimėti savo paskutines dvi kovas Tačibanos apgulties metu 1569 m. ir Nunobejamos mūšyje 1570 m.

Motonari mirė 1571 m. birželio 14 d., būdamas 74 metų amžiaus. Jo mirties priežastis, kaip teigiama, buvo senyvas amžius ir vėžys.

Palikimas

Mori Motonari prisimenamas kaip vienas geriausių XVI a. vidurio Japonijos karo vadų, kurio dėka Mori klanas išplėtė savo teritorijas nuo mažo lopinėlio žemėje Aki provincijoje iki 10 iš 11 Čiūgoku regiono provincijų. Motonari buvo žinomas kaip apgaulės meistras, kurio taktikos ir strategijos padėjo laimėti daugybę mūšių.

Taip pat jis žinomas ir dėl kito įvyko – „Trijų strėlių“ istorijos. Šioje legendoje teigiama, kad Motonari davė savo trims sūnums, Takamoto, Motoharu ir Takakagei, po strėlę ir liepė ją perlaužti, ką jo sūnūs lengvai padarė. Tuomet Motonari davė kiekvienam po 3 strėlės ir po to, kai sūnums jų perlaužti nepavyko, atsakė, kad tai pavyzdys to, kad pergalės pasiekiamos susivienijus – to vis dar mokoma ir šiuolaikinės Japonijos mokyklose. Tačiau visgi lieka neaišku ar ši istorija nutiko iš tikrųjų, ar tai vis tik gražus mitas.

Mori Motonari šiuolaikinėje kultūroje

• Japoniškas serialas „Mori Motonari“ (1997), kuriame perpasakojama kaip Motonari iš nereikšmingo klano lyderio iškilo kaip vienas galingiausių Senkoku periodo karvedžių.
• Motonari personažą galima pasirinkti kompiuteriniuose žaidimuose „Sengoku Basara“, „Samurai Warriors“ ir „Pokemon Conquest“.
• „Trijų strėlių“ istorija, manoma, tapo režisieriaus Akiros Kurosavos įkvėpimu jo epiniam filmui „Nesantaika“ (1985).
• Japonijos futbolo komandos pavadinimas „Sanfrecce Hiroshima“ taip pat buvo įkvėptas šios istorijos – „san“ japonų kalboje reiškia skaičių 3, o „frecce“ – strėles itališkai.

Išnašos

1. Koei Wiki. Motonari Mōri. rasta: http://koei.wikia.com/wiki/Motonari_M%C5%8Dri peržiūrėta 2017 m. lapkričio 25
2. Samurai Archives. Môri Motonari. rasta https://www.samurai-archives.com/motonari.html 2018-01-10 iš Wayback Machine projekto. peržiūrėta 2017 m. lapkričio 24 d.
3. SamuraiWiki. Takeda Clan (Aki). rasta https://wiki.samurai-archives.com/index.php?title=Takeda_clan_(Aki) 2017-12-01 iš Wayback Machine projekto. peržiūrėta 2017 m. lapričio 26 d.
4. Cockrell, T. (2010). Mori Motonari: Founding a Samurai Dynasty. Flames of war
5. Murdoch, J. (1903) A History of Japan. Psychology Press, p. 132
6. Turnbull, S. (1998). The Samurai Sourcebook.Cassel & Co. p. 209
7. Turnbull, S. (1977). The Samurai: A Military History. New York: MacMillan Publishing Co. p. 131.
8. Sansom, G. (1961). A History of Japan, 1334–1615. Stanford University Press. p. 234–235
9. Tucker, S. C., (2017) The Roots and Consequences of Civil Wars and Revolutions: Conflicts that Changed World History. ABC-CLIO, p. 77
10. Cook, H. (1993). Samurai the Story of a Warrior Tradion. Great Britain: BlandfordPress. p. 219.
11. BasaraWiki. Mōri Motonari. rasta http://sengokubasara.wikia.com/wiki/M%C5%8Dri_Motonari 2017-12-01 iš Wayback Machine projekto. peržiūrėta: 2017 m. lapkričio 26 d.
12. Wild, P. (2014). Akira Kurosawa. Reaktion Books, p. 166