Mišučių senosios kapinėsKryžius su lentele Mišučių maro kapeliai Mišučių senosios kapinėsKoordinatės 55 52 36 š pl 21 23

Mišučių senosios kapinės

Mišučių senosios kapinės

Koordinatės

55°52′36″š. pl. 21°23′44″r. ilg. / 55.876774°š. pl. 21.395693°r. ilg.

Vieta

Kretingos rajono savivaldybė

Seniūnija

Žalgirio seniūnija

Plotas

0,07 ha

Naudotas

XVI–XIX a.

Žvalgytas

1956, 1982, 1991,1995

Mišučių k. senosios kapinės, vadinamos Maro kapeliais, Senkapiais (kultūros vertybė: unikalus kodas – 24253; senas registro kodas – L586; senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AV547) – kapinės Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Mišučių kaime (Žalgirio seniūnija), į rytus-pietryčius nuo kelio Raguviškiai-Rubuliai, Minijos dešiniajame krante.

Kapinės

Įrengtos Minijos slėnio terasoje apie 160 m į vakarus nuo upės vagos.

Stačiakampio plano, pailgos šiaurės rytų-pietvakarių kryptimi, 38 x 15 m dydžio. Apjuostos iki 60 cm aukščio žemių pylimo ir 30-40 cm gylio griovio. Aptvaro vakarinėje pusėje paliktas apie 1,5 m pločio tarpas įėjimui. Teritorijos plotas 0,07 ha, perimetras – 116 m. Aplinkui kapines pieva, o palei vakarinį pakraštį praeina lauko keliukas Raguviškiai-Rubuliai. Laidojimo žymių nesimato. Kapinės neveikiančios, apleistos, neprižiūrimos, pakraščiuose apaugusios menkaverčiais želdiniais.

0,5 km į pietus yra Mišučių (Raguviškių) evangelikų liuteronų kapinės, o už jų – Raguviškių kaimo senosios kapinės, vadinamos Maro kapeliais, ir Raguviškių kapinynas. Priešingame Minijos krante stūkso Mišučių piliakalnis ir Mišučių dvaro sodyba.

Istorija

Įrengtos XVI a. bendro naudojimo kaimo žemių pakraštyje stūksančioje terasoje. Daugiausia kaimo gyventojų jose buvo palaidota siaučiant XVI-XVIII a. a. marui, todėl vadinamos Maro kapais, Maro kapeliais, Markapiais.

Uždarytos XIX a. pradžioje, pradėjus mirusiuosius laidoti Kartenos parapijos kapinėse. XIX-XX a. pradžioje jose laidota atsitiktinai: nekrikštyti mirę kūdikiai, savižudžiai, neatpažinti skenduoliai, kitatikiai. Paskutinį kartą čia laidoti 1917–1918 m. nuo vidurių šiltinės mirę kaimo gyventojai. Tuo metu kapinės buvo apjuostos grioviu ir apkastos žemių pylimu.

Mirusiųjų atminimui buvo statomi kryžiai, stovėjo koplytėlė su šventųjų skulptūrėlėmis, kurie dar XX a. 8 dešimtmetyje sunyko. Paskutinis kryžius buvo statytas 1914 m. Seniau kapinės pakraščiuose buvo apsodintos medžiais, kuriuos apie 1950–1960 m. iškirto Minijos tarybinio ūkio darbininkai.

1972 m. kapinės kaip Mišučių kaimo senkapis buvo paskelbtos vietinės reikšmės archeologijos paminklu (AV547), tačiau 1984 m. iš istorijos ir kultūros paminklų sąrašo išbrauktos. 1997 m. įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą kaip istorinę vertę turinti laidojimo vieta (L586).

Tyrimai

1956 m. žvalgė kraštotyrininkas, Lietuvos teatro draugijos fotoatelje retušuotojas Vladas Šaulys, 1974–1976 m. kartografavo Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas. 1982 m. žvalgė Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (tyrimų vadovas Romas Olišauskas), kartografavo Aerofotogeodezinių tyrinėjimų institutas. 1991 m. žvalgė Julius Kanarskas. 1995 m. kapinių teritorijos ribas nustatė Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro istorikės Loreta Kazlavickienė ir Jadvyga Verksnienė.

Šaltiniai

Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. Vilnius, 1973, p. 241.
Valstybės žinios, 1998, Nr. 14, p. 61.
Senkapis, vad. Maro kapeliais, Mišučių km. Archeologinio paminklo pasas. Surašė V. Šaulys, 1956. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas, f. 4, b. 7, l. 95.
Kretingos rajono gamtos ir kultūros paminklų ir saugotinų objektų katalogas. Vilnius, 1976.
Kretingos rajono kapinių apskaitos duomenys (1982 m. lauko darbai), l. 173.
Julius Kanarskas. Kretingos rajono kultūros paveldo paminklų žvalgymas ir būklės patikrinimas 1991 metais. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas, f. 4, b. 146, p. 25, Nr. 94.

Nuorodos

Kultūros vertybių registras

[1] Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. Vilnius, 1973, p. 241.

[2] Valstybės žinios, 1998, Nr. 14, p. 61.

[3] Senkapis, vad. Maro kapeliais, Mišučių km. Archeologinio paminklo pasas. Surašė V. Šaulys, 1956. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas, f. 4, b. 7, l. 95.

[4] Kretingos rajono gamtos ir kultūros paminklų ir saugotinų objektų katalogas. Vilnius, 1976.

[5] Kretingos rajono kapinių apskaitos duomenys (1982 m. lauko darbai), l. 173.

[6] Julius Kanarskas. Kretingos rajono kultūros paveldo paminklų žvalgymas ir būklės patikrinimas 1991 metais. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas, f. 4, b. 146, p. 25, Nr. 94.