Mizantropija gr μίσος neapykanta άνθρωπος žmogus neapykanta arba nepasitikėjimas žmonėmis jų vengimas šalinimasis Žmogus

Mizantropija (gr. μίσος 'neapykanta' + άνθρωπος 'žmogus') – neapykanta arba nepasitikėjimas žmonėmis, jų vengimas, šalinimasis. Žmogus, nepasitikintis arba nekenčiantis žmonijos, vadinamas mizantropu. Mizantropijos kilmę, fizinę, socialinę bei kultūrinę raidą nagrinėja mizantropologija. Tai gali būti laikoma rūšizmu arba diskriminacija, nukreipta prieš tam tikrą rūšį (žmonių).

„Mizantropas“. Piterio Breigelio Vyresniojo paveikslas, 1568 m.

Mizantropija nebūtinai reiškia nehumanišką, asocialų ar sociopatišką požiūrį ar elgesį.

Mizantropijos pasireiškimo formos

Nors ir laikosi neigiamos pozicijos žmonijos atžvilgiu, mizantropai paprastai palaiko normalius santykius su kai kuriais atskirais asmenimis. Mizantropija gali būti paskatinta socialinės izoliacijos (individo buvimo atskirai nuo bendruomenės) arba alienacijos (individo nepriėmimo į bendruomenę). Mizantropas paprastai yra įtarus, žmonėmis nusivylęs, pesimistiškas, uždaras žmogus, save psichologiškai atskiriantis nuo žmonių daugumos. Jam įprasta žmonių veikla, interesai, poelgiai gali atrodyti kupini tuštybės, primityvūs.

Intensyvi atvira mizantropija yra palyginus reta, nors jos išraiška paplitusi satyros ir komedijos žanruose. Daug dažniau pasitaiko paslėpta, subtili mizantropijos raiška, ypatingai siekiant parodyti žmonių/žmonijos trūkumus. Kraštutiniais atvejais, mizantropai gali atsiskirti nuo visuomenės, tapdami atsiskyrėliais arba beveik absoliučiais namisėdomis.

Mizantropija literatūroje

Su mizantropija buvo susietas ne vienas satyrinis kūrinys ar rašytojas, tačiau kartais sunku atskirti ją nuo tiesiog kritiško ar juodo humoro požiūrio į žmoniją. Keletas pavyzdžių:

Džonatanas Sviftas dažnai apkaltinamas mizantropija, ypatingai dėl „Guliverio kelionių“ ketvirtosios knygos turinio;
Mizantropu dažnai vadinamas Sero Arturo Konan Doilio personažas Šerlokas Holmsas, nors ir su humanizmo priemaišomis;
Bene populiariausias mizantropo pavyzdys literatūroje – Moljero 1666 m. pjesės „Mizantropas“ pagrindinis veikėjas;
Viljamo Šekspyro kūryboje taip pat yra personažų su mizantropinėmis pažiūromis;
Kurtas Vonegutas dažnai išreikšdavo mizantropines pažiūras savo knygose.
Mizantropiškas mintis savo kūriniuose dėstė Artūras Šopenhaueris.
Lietuvoje žymiausiu mizantropu laikomas gydytojas, keliautojas, etnografas ir rašytojas Stanislovas Moravskis, kuris šią teoriją naudoja daugelyje savo knygų.

Vikiteka: Mizantropija – vaizdinė ir garsinė medžiaga