Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencija

Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencija arba Bonos konvencija – tarptautinė sutartis, kuria siekiama apsaugoti migruojančius gyvūnus ir jų buveines. Konvencija buvo inicijuota Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programos, priimta 1979 m. Bonoje ir įsigaliojo 1983 m. Ją yra priėmę 130 valstybių.

Su konvenciją susijusios šalys:

  Ratifikavusios

  Pasirašiusios, bet neratifikavusios

  Nepasirašiusios, bet dalinai įsitraukusios į veiklas

Istorija

Konvencijos ištakos siekia 1972 m. Stokholme vykusią Žmogaus aplinkos konferenciją, kurioje buvo pateikta rekomendacija paruošti konvenciją, saugančią migruojančias rūšis. Po kelerių metų Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programa inicijavo jos rengimą ir 1979 m. birželio 23 d. Bonoje vykusio susirinkimo metu pateikė pasirašymui. Konvencija įsigaliojo 1983 m. lapkričio 1 d. Nuo 1985 m. kas trejus metus vyksta šalių narių konferencijos, kuriose aptariami svarbiausi konvencijos įgyvendinimo klausimai.

Lig šiol vykusių visuotinių šalių narių susirinkimų pradžios datos ir priėmusios valstybės:

1. 1985 m. spalio 21 d. Vokietija
2. 1988 m. spalio 13 d. Šveicarija
3. 1991 m. rugsėjo 9 d. Šveicarija
4. 1994 m. birželio 7 d. Kenija
5. 1997 m. balandžio 10 d. Šveicarija
6. 1999 m. lapkričio 10 d.  Pietų Afrikos Respublika
7. 2002 m. rugsėjo 18 d. Vokietija
8. 2005 m. lapkričio 20 d. Kenija
9. 2008 m. gruodžio 1 d. Italija
10. 2011 m. lapkričio 20 d. Norvegija
11. 2014 m. lapkričio 4 d. Ekvadoras
12. 2017 m. spalio 23 d. Filipinai
13. 2020 m. vasario 15 d. Indija

Lietuvoje

Konvencijos saugomai meldinei nendrinukei skirtas lietuviškas pašto ženklas.

Lietuva konvenciją ratifikavo 2001 metais. Remiantis konvencijos memorandumu, kurį Lietuva pasirašė 2003 m., šalyje aktyviai įgyvendinami meldinės nendrinukės populiacijos atkūrimo ir buveinių išsaugojimo darbai.

Turinys

Konvencija siekia apsaugoti valstybių sienas kertančius migruojančius gyvūnus, kuriems kyla išnykimo pavojus. Konkretus rūšių sąrašas pateikiamas pirmajame bei antrajame sutarties priede ir prireikus gali būti keičiamas narių konferencijų metu. Konvenciją priėmusios šalys įsipareigoja pasirūpinti pirmojo priedo rūšimis, jeigu jos migruoja per jų teritoriją: išsaugoti buveines, netrikdyti gyvūnų judėjimo, riboti jiems galinčią pakenkti veiklą, drausti medžioklę, gaudymą. Antrojo priedo rūšys yra tokios, kurių išsaugojimas reikalauja dviejų ar daugiau valstybių glaudaus bendradarbiavimo. Konvencija reikalauja, kad tokiais atvejais susijusios šalys tarpusavyje priimtų detalius vieną ar kelias rūšis liečiančius susitarimus. Lig šiol yra priimta virš dešimties tokių sutarčių.

Susitarimai ir memorandumai

Susitarimai yra atskiros sutartys, priimtos siekiant įgyvendinti Bonos konvencijos tikslus:

• (ACCOBAMS);
• (ASCOBANS);
• Sutartis dėl šikšnosparnių apsaugos Europoje (Londono sutartis);
• ;
• ;
• ;
• .

Supratimo memorandumai (angl. Memorandum of Understanding) yra silpnesnio pobūdžio susitarimai, priimti Bonos konvencijos rėmuose:

• dėl meldinės nendrinukės apsaugos;
• dėl diugonių apsaugos;
• dėl migruojančių ryklių apsaugos;
• dėl saigų apsaugos;

ir kt.

Šaltiniai

1. Parties and Range States, Convention on Migratory Species (CMS)
2. Conference of the Parties, Convention on Migratory Species (CMS)
3. Dėl Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencijos ratifikavimo, Teisės aktų registras
4. Tarp Lietuvos gamtos turtų – itin reta pasaulyje meldinė nendrinukė, Kauno Diena, 2015-05-19
5. Europoje sparčiai nyksta meldinių nendrinukių populiacija 2021-06-21 iš Wayback Machine projekto., Respublika, 2012 liepos mėn. 19 d.
6. Philippe Sands. Principles of international environmental law. Cambridge University Press, 2003, p. 608-610

Nuorodos

• Oficialus puslapis
• Konvencijos tekstas: lietuvių k., anglų k. 2013-06-06 iš Wayback Machine projekto.