Metempsichozė

Metempsichozė (sen. gr. μετεμψύχωσις) – senovės graikų filosofijoje, religijotyroje – sielos persikūnijimas. Rytų tikėjimuose ir filosofijose metempsichozę atitinka reinkarnacija. Tikėjimas metempsichoze būdingas daugeliui archajinių, animistinių tikėjimų, rytų religijoms, mistiniams, ezoteriniams tikėjimams. Metempsichozė – tai sielos pomirtinis tapsmas – ji gali pereiti į kitą, naujai gimusį žmogų, gyvūną, augalą, negyvą daiktą. Vienais atvejais siela pamiršta buvusį gyvenimą, jo atgarsius pasiekia tik , sapnų metu, kitais – siela tęsia buvusio individo egzistenciją, tačiau jau kitame kūne. Šamanizme tikima, kad šamanas transo metu gali persikūnyti į gyvūną, o vėliau grįžti į žmogiškąją būseną.

Senovės baltų tikėjime būta nemažai metempsichozės elementų – tikėta, kad mirusiojo siela gali pereiti į medžius, gyvūnus (arklius, šunis, paukščius). Tokių liudijimų gausu sakmėse, pavyzdžiui, apie žirgais pavirtusius ponus, augalais, akmenimis paverstus blogus žmones.

Šaltiniai

1. Gintaras Beresnevičius, „Lietuvių religija ir mitologija“, 2004 m., 276–279 psl.