Mazovijos kunigaikštystė

Mazovijos kunigaikštystė (lenk. Księstwo Mazowieckie) – kunigaikštystė, egzistavusi nuo 1138 m. iki 1526 m. dabartinės Lenkijos šiaurės rytinėje dalyje, Mazovijos istoriniame regione. Kunigaikštystės sostinės buvo Plockas (1138–1262), Čerskas (1262–1413) ir Varšuva (1413–1526).

lenk. Księstwo Mazowieckie Mazovijos kunigaikštystė
Lenkijos karalystės vasalė nuo 1351
← 1138 – 1526 →
Vėliava Herbas
Location of Mazovijos žemės
Sostinė	Plockas (1138-1262) Čerskas (1262-1413) Varšuva (1413-1526)
Valdymo forma	Monarchija
Era	Viduramžiai

Istorija

Mazovija 1313 m.:

   žemės

   žemės

   žemės

Šias žemes esančias į rytus nuo Vyslos upės X a. pabaigoje užkariavo lenkų kunigaikštis Meška I. Iki tol šiose žemėse gyveno mazovų, jotvingių, galindų ir prūsų gentys. Šios žemės buvo įtrauktos į pirmąją lenkų valstybę, kuri vadinosi ir kurią valdė Piastų dinastija. 1075 m. įkurta . Po kunigaikščio Boleslovo III Kreivaburnio mirties 1138 m., pagal jo paliktą testamentą Lenkija buvo padalinta į penkias kunigaikštystes kiekvienam sūnui. Mazovijos kunigaikštystė atiteko antrajam sūnui Boleslovui IV Garbaniui, kuris 1146 m. nugalėjęs savo pusiau brolį tapo Lenkijos Didžiuoju kunigaikščiu.

1229–1232 m. ir 1241–1243 m. kunigaikščiu buvo Konradas I Mazovietis, kuris buvo tas žmogus, kuris pakvietė Kryžiuočių ordiną kautis prieš pagoniškas Baltų gentis. Už tokią pagalbą 1230 m. jis kryžiuočiams atidavė Kulmo žemę. 1233 m. kunigaikščiu tapo Konrado sūnus , kuris valdė iki savo mirties 1247 metais. Po jo mirties kunigaikščiu tapo jo jauniausias brolis . Tuo tarpu kai Semovito sūnus perkelė savo rezidenciją į Čerską, Semovitas su savo broliu įsivėlė į ilgalaikį konfliktą dėl priklausomybės su savo giminėmis iš Kujavijos ir . Pastarieji išmėtė kunigaikštystę iš Piastų monarchijos. Kai 1295 m. buvo karūnuotas Didžiosios Lenkijos karaliumi ir Lenkijos kunigaikštystės buvo suvienytos, Mazovijos kunigaikštystė išliko nepriklausoma.

Mazovija 1381 m.:

  Zemovito IV žemės

  Janušo I Senojo žemės

1313 m. mirus Boleslavui II kunigaikštystė buvo padalinta trims jo sūnums: , kuris tapo Ravos kunigaikščiu iki 1345 m.; , kuris tapo Čersko kunigaikščiu iki 1341 m. ir , kuris tapo Plocko kunigaikščiu iki 1336 metų. 1341–1381 m. valdant Trojdenio sūnui didžioji dalis kunigaikštystės buvo suvienyta.

1351 m. Semovitas III ir jo brolis Kazimieras tapo Lenkijos karalystės vasalais. 1381 m. mirus Semovitui III kunigaikštija vėl buvo padalinta į dvi dalis: Janušas I Senasis tapo Čersko kunigaikščiu iki 1413 m., kai perkėlė savo rezidenciją į Varšuvą; Zemovitas IV tapo Ravos ir Plocko kunigaikščiu iki 1426 m. ir Belzo kunigaikščiu nuo 1388 metų.

Po 1385 m. Krėvos sutarties kunigaikštystė atsidūrė tarp dviejų Jogailaičių dinastijai priklausiusių valstybių: LDK ir Lenkijos karalystės. 1495 m. įkūrus Ravos ir Plocko vaivadijas paskutinis Boleslavo IV sūnus dar kartą suvienijo kunigaikštystę. Tačiau 1526 m. mirus jo sūnui ir nepalikus jokių įpėdinių kunigaikštystė buvo įtraukta į Lenkijos karalystės sudėtį, kur 1529 m. buvo įkurta Mazovijos vaivadija.

Po kunigaikštystės išnykimo ir prasidėjusios religinės priespaudos kunigaikštijos protestantai pabėgo į šiaurėje buvusią Rytų Prūsija ir įsikūrė jos pietinėse žemėse. Ilgainiui šie pabėgėliai pradėti vadinti Mozūrais, o jų gyvenamas regionas nuo XVIII a. Mozūrija (Masuren).

• Lenkijos kunigaikštystės 1304-1333 m.
• Lenkija 1341 m.
• . Mazovijos kunigaikštystė 1138 m.

Nuorodos

• Kunigaikštytės istorija (lenk.) 2017-12-01 iš Wayback Machine projekto..