Martu

Martu (šum. ^DMAR.TU) arba Amuru (akad. Amurru) – dievybė Mesopotamijos mitologijoje. Manoma, kad tai klajoklių amoritų personifikacija. Kita vertus, tvirtinama, jog ši dievybė atitinka amoritų Elą. Tikėta, kad Martu sunaikinąs miestus ir siautėjąs kaip audra. Būtent audros metafora neretai būdavo pasitelkiama klajoklių amoritų įsiveržimams apibūdinti. Martu tėvas – dangaus dievas Anu, o motina kai kada įvardijama žemės deivė Ninhursag. Martu sutuoktine vienur laikoma Belet-seri („Dykumos viešpatė“), kitur – (vakarų semitų dievybė). Pagrindinis Martu epitetas šumerų kalba – lú hur.sag.ga („stepės žmogus“).

Žinios apie Martu kultą siekia Sargono valdymo laikus (III tūkst. pr. m. e. pab.). Minimas akadų įrašuose, be to, vardas Martu arba Amuru sutinkamas kaip asmenvardžių dėmuo. Trečiosios Ūro dinastijos laikais šio dievo kultas įsitvirtino Larsoje, Isine, , Babilone bei Nipūre. Akadų kalboje amurru buvo vartojamas ir kaip bendrinis žodis, reiškiantis vakarus. Be to, šiuo žodžiu buvo įvardijama ir žvaigždžių grupė dabartiniame Persėjo žvaigždyne.

Žinoma šumerų poema „Martu vestuvės“ (ne vėlesnė nei XVII a. pr. m. e.), kurioje pasakojama, kaip dievo Numušdos (pietinės Mesopotamijos miesto globėjas) duktė siekia ištekėti už Martu. Šis apibūdinamas kaip necivilizuotas klajoklis, kuris „knaisioja trumus prieškalnėse, valgo žalią mėsą, neturi nuolatinio būsto“ ir kuris „nebus deramai palaidotas“. Anot mito, Kazalu mieste surengtoje puotoje dievams, turėjusiems žmonas, tekusios dvi mėsos porcijos, o tiems, kurie turėję ir sūnų – trys porcijos. Iš jaunųjų dievų, neturėjusių žmonos, vienintelis Martu gavęs dvi mėsos porcijas. Tai jis supratęs kaip nurodymą, kad turįs vesti. Martu šventės metu nuvykęs į Numušdos šventykla ir atlikęs visus juodus darbus. Kaip teigiama, greičiausiai tai atspindi klajoklių amoritų paprotį atidirbti už nuotaką. Toliau pasakojama, kad, baigęs darbus, Martu rengėsi išpirkti Numušdos dukterį mainais į sidabrą ir lazuritą. Dievai nesėkmingai bandę dukterį atkalbėti, teigdami, kad Martu esąs laukinis barbaras, tačiau Numušdos duktė nusprendusi už jo tekėti ir vestuvės įvykusios. Tvirtinama, jog šis mitas yra etiologinis. Juo paaiškinamas vakarų semitų genčių pasirodymas Mesopotamijoje bei jų asimiliacija. Be to, manoma, kad mitas iš dalies susiklostė ir kaip bandymas pateisinti Martu įtraukimą į babiloniečių panteoną. Pabrėžiama, kad mitas susiklostė ir buvo užrašytas tada, kai kontaktai su amoritais Mesopotamijoje buvo kasdienis reiškinys. Taigi, tai nėra vėlyva seniai praėjusių įvykių interpretacija.

Senosios Babilonijos karalystės bei ankstyvajame Kasitų dinastijos laikų mene ši dievybė vaizduojama vilkinti ilgus drabužius, su lazda riestu galu arba (lenktu kardu). Kartais buvo siejamas su gazele. Toks dievo įvaizdis išplito Babilonijoje suklestėjus Amuru kultui.

Šaltiniai

1. Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 130. .
2. Мифы народов мира. Марту , B. K. Афанасьева, И. Ш. Шифман – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
3. Gwendolyn Leick (2002). A Dictionary of Ancient Near Eastern Mythology, p. 4. .