Mariner 3

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Mariner 3
Organizacija:	NASA
Šalis:	JAV
NSSDC ID:	1964-073A
Programa:	Mariner programa
Misijos tikslas:	Marsas
Misijos tipas:	praskriejimas
Paleidimo data:	1964 m. lapkričio 5 d. 19:22:05 UTC
Paleidimo vieta:	Cape Canaveral, JAV
Paleidimo įrenginys:	raketa-nešėja Agena D
Masė:	260 kg
Misijos rezultatas:	nesėkminga
Ankstesnė misija:	Mariner 2
Velesnė misija:	Mariner 4

Mariner 3 – trečiasis Mariner programos JAV kosminis aparatas, skirtas Marso tyrimams. Misija neįvyko, nes, pakėlus kosminį aparatą į Žemės orbitą, neatsidarė apsauginis gaubtas.

„Mariner 3“ – 260 kg sveriantis, saulės ir įkraunamais elementais aprūpinamas energija kosminis aparatas, skirtas matavimams Marso apylinkėse atlikti, fotografuoti Marso paviršių ir duomenims į Žemę perduoti. Paleistas 1964 m. lapkričio 5 d., po beveik 8 mėnesių, įveikęs 545 milijonus kilometrų, „Mariner 3“ turėjo praskrieti pro Marsą, tačiau, iškėlus jį į Žemės orbitą apsauginis gaubtas neatsivėrė, neišsiskleidė saulės elementų baterijos. Pasibaigus akumuliatorių energijai, kosminis aparatas „mirė“, likdamas skrieti heliocentrine orbita.

Kosminis aparatas ir jo sistemos

"Mariner 3" buvo identiškas po trijų savaičių paleistam „Mariner 4“.

Tyrimų įrangą sudarė 6 jutikliai. Saulės jutikliu buvo galima matuoti saulės vėjo krūvinių dalelių kiekį ir krūvį. Spinduliuotės detektoriumi buvo planuojama tirti Van Aleno radiacijos juostas aplink Žemę, ieškoti panašių darinių aplink Marsą ir tarplanetinėje erdvėje. Jonizacijos kamera ir Geigerio-Miulerio vamzdis turėjo pasitarnauti matuojant krūvinių dalelių sąlygojamą jonizaciją, bei nustatant šių dalelių kiekį. „Mariner 3“ taip pat buvo sumontuotas kosminių spindulių teleskopas trijų energijos grupių protonams registruoti. Taip pat kosminiame aparate buvo sumontuotas kosminių dulkių jutiklis bei , turėjusi fotografuoti Marso paviršių.

Ryšių įrangą sudarė aparato viršuje įrengta 1168 mm skersmens didelio jautrumo parabolinė antena ir bekryptė žemo jautrumo 2235 mm aukščio stiebo formos antena pritvirtinta virš parabolinės antenos.

Energija eksperimentams vykdyti ir kosminio aparato valdymo funkcijoms palaikyti turėjo būti tiekiama iš 28 244 saulės elementų, kurių baterijos sumontuotos 4 plokštėse, pritvirtintose prie aštuonkampio 1270 mm įstrižainės ir 457 mm aukščio magnio karkaso. Baterijų sukuriama energijos galia turėjo siekti 700 W (Žemės aplinkoje), kurios turėjo pakakti aprūpinti valdymo ir mokslines sistemas, bei įkrauti kosminio aparato akumuliatorių, kurio energija buvo naudojama, kai nepakakdavo saulės šviesos.