Marija Kruopienė

Marija Kruopienė
Gimė	1920 m. vasario 2 d. Pelesa
Mirė	2003 m. liepos 29 d. Trakų Vokė
Palaidotas (-a)	Trakų Vokės kapinės
Tautybė	lietuvė
Tėvas	Kazys Kamenčius
Sutuoktinis (-ė)	Juozas Kruopis
Vaikai	sūnus Kazimieras, dukra Danutė.
Veikla	švietėja, visuomenės veikėja
Alma mater	„Ryto“ lietuvių pradžios mokykla
Žymūs apdovanojimai
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis

Marija Kamenčiūtė – Kruopienė (1920 m. vasario 2 d. Pelesa – 2003 m. liepos 29 d. Trakų Vokė) – Baltarusijos lietuvių visuomenės veikėja, tautosakininkė.

Biografija

Baigė Pelesos „Ryto“ lietuvių pradžios mokyklą, 3 klases lenkų kalba Rodūnioje, toliau mokėsi savarankiškai. Nuo 1939 m. Marija darbavosi Pelesos parapijos bibliotekoje. 1934 m. lenkų valdžia uždraudė šv. Kazimiero draugijos veiklą, netrukus panaikino ir lietuviškas klases mokykloje. 1941–1943 m. mokytojavo Pelesoje. 1943 m. ji ištekėjo už Juozo Kruopio. 1947 m. gimė sūnus Kazimieras, 1949 m. – dukra Danutė.

1947 m. Marija (slapyvardis Radasta) ir Juozas Kruopiai (slapyvardis – Krūmelis) tapo Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės (po II pasaulinio karo apie Pelesą kurį laiką veikė Lietuvos partizanų ). Vytauto tėvūnijos rėmėjais. Jie platino partizanų laikraštukus, atsišaukimus, stebėjo okupacinių pajėgų ir stribų judėjimą, perduodavo partizanams surinktas žinias. 1948 m. buvo suimtas ir dvidešimt penkeriems metams kalėti nuteistas Marijos tėvas Kazys Kamenčius. 1950 m. rugpjūtį Juozas Kruopis-Krūmelis, trumpam atvykęs prie savo sodybos, buvo pastebėtas ir stribo nušautas. Marija buvo priversta toliau slapstytis. Tik 1956 m., pasinaudojusi amnestija, ji grįžo į savo sodybą Pelesoje.

Nuo 1954 m. jos namai tapo neoficialiu lietuvių kultūros centru, kuriame vieni pirmųjų lankėsi ir kurį laiką gyveno kalbininkai Juozas Balčikonis, Juozas Senkus, Elena Grinaveckienė, Jadvyga Kardelytė, Aloyzas Vidugiris, Zigmas Zinkevičius, etnografai Vacys Milius, Norbertas Vėlius, Vladimiras Toporovas, t. p. kitų lingvistinių ir etnografinių ekspedicijų dalyviai, žygeiviai, studentai. Nuo 1955 m. rūpinosi sovietinės valdžios leidimu Pelesoje atidaryti lietuvių mokyklą, nuo 1962 m. – katalikų bažnyčią; tuo tikslu važiavo į Maskvos, Vilniaus, Minsko įstaigas, teikė surinktus vietos gyventojų prašymus. 1963 m. su T. Ivanausku ir nuvežė į Maskvą 2000 gyventojų prašymą prie Lietuvos TSR priskirti lietuviškus Pelesos ir Gervėčių kaimus. Baltarusijos TSR vietiniai komunistai kurstė tautinę neapykantą prieš lietuvius: buvo persekiojami į šį kraštą atvykstantys mokslininkai, kraštotyrininkai, trukdoma gauti užsakytą lietuvišką spaudą, net draudžiama viešai tarpusavyje kalbėtis lietuviškai.

Jos pastangomis 1957 m. Pelesos, ir Dubinių rusiškose mokyklose buvo leista dėstyti lietuvių kalbą kaip dalyką, bet nuo 1960 m. lietuvių kalbos pamokos liko tik Pelesoje.

1988 m. spalio mėn. Marija dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime Vilniuje, kvietė padėti Pelesoje ir kitose Baltarusijos vietose gyvenantiems lietuviams. 1989 m. parapijai sugrąžinta apgriauta ir išniekinta buvo atstatyta.

1992 m. Lietuvos Respublikos valstybės lėšomis pastatyta ir pradėjo veikti vidurinė mokykla lietuvių mokomąja kalba, kultūros centras, ten pat įrengtas gyvenamasis namas mokytojams ir bendrabutis moksleiviams.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1995 m. vasario 13 d. dekretu M. Kruopienė buvo apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.

2003 m. išleista M. Kruopienės prisiminimų ir kūrybos knyga „Pelesos Radasta“, 2004 m. pasirodė antroji šios knygos dalis.

M. Kruopienė palaidota Vilniaus r. Trakų Vokėje.

Bibliografija

• Pelesos radasta, 2 t., 2003–2004 m.

Šaltiniai

1. Kazimieras Garšva. Marija Kruopienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 145 psl.