Manipūrių kalba

Manipūri ꯃꯤꯇꯩ ꯂꯣꯟ
Kalbama	Indija, Mianmaras, Bangladešas
Kalbančiųjų skaičius	1,7 mln.
Kilmė	kinų–tibetiečių  manipūri
Rašto sistemos	bengalų, , lotynų
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Indija
Kalbos kodai
ISO 639-3	mni
Vikipedija Manipūri

Manipūri (মৈতৈলোন্ = Meeʁteilon; t. p. meitei, meithei, manipuri) – kinų–tibetiečių kalbų šeimos kalba, paplitusi daugiausia šiaurės rytų Indijoje – Manipure, Asame, Tripuroje, Nagalande, Vakarų Bengalijos kalnuotose vietovėse, taip pat aplinkinėse Bangladešo ir Mianmaro srityse. Manipūri yra viena iš valstybinių Indijos kalbų, oficiali Manipuro valstijos kalba bei lingua franca. Kalbančiųjų skaičius – apie 1,7 mln. žmonių. Klasifikacija neaiški.

Kalba agliutinacinė. Turi 2  – krentantįjį ir lygųjį. Manipūri turi du priebalsių posistemius – autentišką ir perimtą iš asamų ir bengalų kalbų (pirmojo tik duslūs ankštumos priebalsiai turi aspiruotus koreliatus, antrojo aspiruotų koreliatų yra tik skardžiųjų ankštumos priebalsių grupėje). Manipūri yra daiktavardžio ir veiksmažodžio šaknies morfema, taip pat visos afiksų morfemos dažniausiai būna vienskiemenės. Nėra giminės gramatinės kategorijos. Veiksmažodis turi tik priežastinius, veikslo, modalumo, neigimo afiksus. Žodžių tvarka: veiksnys–papildinys–tarinys (SVO).

Svarbiausios tarmės: čakpa, pangalas, kakčingas, nongmaikhongas. Bendrinės kalbos pagrindas – Imphalio regiono tarmės. Iki XVIII a. manipūri buvo užrašoma meitei majeko raštu, sukurtu ~XI a. (brahmi raštų kilmės). Vėliau įsigalėjo bengalų raštas (tiek Indijoje, tiek Bangladeše). Kartais naudojamas lotyniškas raštas. XVIII a. Angomas Gopis į manipūri išvertė „Bhagavadgytą“, „Mahabharatos“ epizodus. Manipūri kalba leidžiama spauda, literatūra, rengiamos radijo laidos, jos mokoma pradinėse mokyklose.

Šaltiniai

1.  Duomenys apie kodu „mni“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
2. Kazimieras Seibutis. manipūri. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008