Manija

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau . Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar .

Šis straipsnis apie manijos ligą. Apie Maniją graikų mitologijoje skaitykite straipsnyje Manija (mitologija).

Manijos sindromas, manija (gr. μανία 'aistra, potraukis, beprotybė') – liga, kuri pasireiškia liguistai pakilia, linksma nuotaika, pagreitėjusiu mąstymu ir judesiais. Manijos trunka įvairiai, bet paprastai ilgiau nei savaitę. Periodai tarp priepuolių gali trukti kelerius metus. Paprastai jie prasideda pavasarį, ilgainiui sezoniškumas turi vis mažesnę reikšmę. Jeigu asmeniui jau anksčiau yra buvę afektinių epizodų, pasikartojantys hipomanijos ar manijos epizodai laikomi dvipoliu afektiniu sutrikimu. Liga gali pasireikšti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniausiai prasideda apie 15-30 metus. Įtakos turi aplinkos ir genetinių veiksnių visuma. Yra duomenų, kad ligos pradžią gali lemti emociniai stresai, somatinės ligos.

Maniakiniai sindromai

dažniausiai pasitaiko maniakinis sindromas linksmoji manija, kuriai būdinga maniakinė triada: linksma nuotaika, pagreitėjusios asociacijos, suaktyvėję judesiai. Tai priešinga būsena. Tokių ligonių nuotaika ir savijauta puiki, jie būna džiugūs, viskuo patenkinti, aktyvūs, pasitempę, greitų judesių, neturi jokių problemų, jaučia dvasinį bei fizinį , viskas jiems atrodo lengvai pasiekiama, aplinka nuostabiai graži.

Teigiama, kad išsiskiria maniakų išvaizda: jie atrodo jaunesni, negu yra iš tikrųjų, jų veidas gyvesnis, paraudęs, besišypsantis. Jie daug, garsiai ir greitai kalba. Tiek išvaizda, tiek psichopatologija priklauso nuo maniakinio sindromo laipsnio. Maniakinio sindromo veikiami ligoniai būna susijaudinę, tačiau jų veiklos kryptingumas vis tiek išlieka. Ligoniai kuria daugybę planų, stengiasi juos realizuoti, bet pradėję nebaigia ir imasi kitos veiklos. Kad spėtų įvykdyti savo planus mažai miega.Miego trukmė sutrumpėja iki 2–3 val. per naktį. Nekreipia dėmesio į savo išvaizdą, nesiskuta, nesišukuoja. Kalbina nepažįstamus žmones, duoda jiems patarimus, vėliu paros metu skambina mažai pažįstamiems žmonėms. Rašo raštus į įvairias įstaigas, ima kurti eilėraščius, straipsnius ir laiko juos šedevrais. Jų mąstymas būna labai pagreitėjęs. Galvoje sukasi daug minčių, jos greitai kinta, todėl nespėja visų išsakyti, dėl to gali susidaryti mąstymo padrikumo įspūdis. Kalba būna vulgari, ciniška, išnyksta artumo jausmas, neįvertinama situacija. Rašo daug ir greitai, didelėmis raidėmis, tekste daug taisymų, pabraukimų, trūksta nuoseklumo, praleidžiamos raidės, žodžiai, mintys padrikos.

Atmintis gali būti pagerėjus, nors užfiksuoti naujus dalykus sunku. Dėl menko gebėjimo sutelkti ir polinkio fantazuoti ligoniai gali ir patys nesusigaudyti, kur tikrovė, o kur fantazija. Jie tampa labai nesavikritiški, pervertina idėjas ir kliedesius.

Iš suvokimo sutrikimų dažnai pasitaiko iliuzijų, ypač regos.Haliucinacijų būna retai, ir tik elementarių, susijusių su pakilia nuotaika – linksmi balsai, malonus kvapas ar skonis ir kt. Maniakiniam sindromui būdingi suintensyvėję instinktai ir potraukiai, ypač seksualiniai. Jie jaučiasi fiziškai stiprūs, nepavargsta nei po ilgų kelionių, nei po sunkaus darbo.

Maniakinis sindromas pasitaiko rečiau negu depresinis. Be to, pastebėta, kad pastaraisiais dešimtmečiais jis vis retėja.

Be šio dažniau pasitaikančios maniakinio sindromo psichopatologijos, gali būti ir kitų jos variantų.

Pikta manija esti tokia būsena, kai greta pakilios nuotaikos, pasireiškia pyktis, dirglumas, , priekabumas, galimi agresijos protrūkiai. Ligoniai su visais ginčijasi ir pan.

Neproduktyvi manija – kai ligoniai būna linksmi, bet pasyvūs, vangūs, nenori imtis jokios veiklos.

Manija, kuriai būdingas stuporas. Jos metu būna tik vienas maniakinės triados komponentas – linksma nuotaika, o mąstymas sulėtėjęs, judesiai aiškiai prislopinti.

Manija be manijos, tuomet pagreitėja judesiai, tačiau nėra pastebima linksmumo, pagreitėjusio mąstymo.

Manijos epizodai

Manijos epizodai yra skiriami pagal tris sunkumo laipsnius, tačiau visais atvejais ligoniui būdinga pakili nuotaika, padidėjęs fizinis ir psichinis aktyvumas. Tai taikoma tik vienkartiniams manijos ar hipomanijos sindromams. Pasikartojantys epizodai vadinami dvipoliu afektiniu sutrikimu.

Hipomanija – lengvo laipsnio manija, ligoniui nebūna haliucinacijų ar kliedesių. Sutrikimui būdingas pastovus, lengvas nuotaikos pakilumas, padidėjęs aktyvumas. Ligoniai būna veiklūs, turi daug planų ir stengiasi juos realizuoti. Ligos simptomai ryškiau nesutrikdo darbo ar . Šios būsenos ligonis kartais išjudina ir kitus žmones, bendradarbius, gana sėkmingai organizuoja daug pastangų reikalaujančias ekskursijas, susitikimus. Aplinkiniai jo elgesyje paprastai nepastebi ligos požymių. Ligoniai nesilaiko drausmės, dažnai pradeda vartoti svaiginamuosius gėrimus, tampa išlaidūs, lengvai susipažįsta su žmonėmis. Rengiasi tvarkingai, net stilingai, tačiau gana dažnai taip pat trūksta saiko – dėvi ne jo amžiui ir ne ta proga tinkamus drabužius. Sutrinka takto jausmas, tampa familiarūs, mėgsta kalbėti erotine tema, nors anksčiau tai nebuvo jiems būdinga. Susiformavus maniakiniam sindromui, minėti bruožai įgauna grotesko, karikatūros pobūdį.

Manija be psichozės simptomų. Šio sutrikimo metu nuotaika nepriklauso nuo aplinkybių. Gali varijuoti nuo nerūpestingo linksmumo iki beveik nekontroliuojamo susijaudinimo. Atsiranda hiperaktyvumas, skubotas kalbėjimas, išsiblaškymas, stoka, perdėta didybė ir optimizmas. Gali tapti agresyviu, imtis nepraktiškų planų, nuolat įsimylėti. Dažniausiai manija prasideda per 1–2 savaites. Tuomet sutrinka įprastas darbingumas, socialinis aktyvumas. Vidutinė manijos trukmė 4–6 mėnesiai. Apie pusė pacientų piktnaudžiauja alkoholiu.

Manija su psichozės simptomais. Tai sunkesnė manijos forma. Padidėjusi savivertė ir didybės idėjos gali tapti kliedesiais, o pakilumas ir įtarumas – persekiojimo kliedesiu. Ligonio kalbos kartais net neįmanoma suprasti. Žmogus gali imtis prievartos, elgtis agresyviai. Ligonis nesirūpina maistu ir , todėl gali būti pavojingas pats sau.

Išnašos

1. Dembinskas, Algirdas (2003). Psichiatrija. Vaistų žinios. pp. 167–169.