Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Makedoninė falanga – pėstininkų rikiuotė, kurią įvedė Makedonijos karalius Pilypas II Makedonietis, Aleksandro Didžiojo tėvas. Tai buvo stipriausia falangos rūšis, kurią išstūmė jau tik romėnų legionai. Šios falangos kariai buvo vadinami sarisoforais, pagal pagrindinio ginklo pavadinimą.

Makedoninė falanga. Piešinys iš 1984 m. knygos „Ancient and Medieval Warfare: The History of the Strategies, Tactics, and Leadership of Classical Warfare“.

Ginkluotė

Makedoninės falangos kariai – sarisoforai – būdavo ginkluoti sarisomis – maždaug 6 metrų ilgio, 5 kg svorio duriamosiomis ietimis. Dėl ginklo ilgio makedoninė falanga buvo žymiai pranašesnė už hoplitų falangą. Kadangi sarisą tekdavo laikyti abejomis rankomis, sarisoforai turėjo daug mažesnius skydus (peltas) už hoplitus. Jie buvo maždaug 60 cm skersmens, tvirtinami prie dilbio ir kovos metu laikomi taip, kad dengtų kairįjį petį.

Sarisoforai buvo šiek tiek lengviau šarvuoti už hoplitus. Tai padėdavo jų mobilumui, leisdavo ilgiau ir greičiau žygiuoti nepavargstant. Žygio metu sarisa būdavo išardoma į dvi dalis, kadangi šis ginklas buvo visiškai bevertis ne falangos rikiuotėje. Papildomai kariai turėdavo trumpus kardus.

Taktika

Makedoninė falanga sudarė armijos pagrindą, jos užduotis buvo sulaikyti ir spausti priešą, kol išsirikiavusi kavalerija prasilauždavo pro jo gretas.

Kautynių metu į priešą būdavo ištiesiamos pirmųjų dviejų eilių sarisos.

Sarisoforai buvo geriau treniruoti, nei dauguma to meto armijų. Dėl lengvesnių šarvų, mūšio metu taip pat galėjo greičiau judėti, prireikus staigiai įveikti trumpus atstumus ir užpulti nepasiruošusius priešo dalinius.

Trūkumai

Apeita iš flango ar užnugario, makedoninė falanga tapdavo bevertė, kaip ir bet kuri kita falangos rikiuotė. Kol visos helenistinio laikotarpio armijos naudojo panašias taktikas ir ginkluotę, šis trūkumas nebuvo labai svarbus. Jis tapo lemiamu tik kylant Romai ir jos legionams. Skaudžiausiai pasijautė 168 m. pr. m. e. tarp Romos respublikos ir Makedonijos. Tuomet makedoniečių falanga spaudė romėnus ir vertė juos trauktis, tačiau mūšis vyko kalvotoje vietovėje, ir falangoje atsirado spragos. Legionams pavyko pro jas prasiveržti ir užpulti sarisoforus iš šonų išsyk keliose vietose. Artimoje kovoje sunkus ir gladijus buvo nesulyginamai pranašesni prieš makedoniečių ginkluotę. Makedonijos armijos nuostoliai buvo milžiniški, jie siekė apie 25 tūkst. karių, romėnų – tik kiek daugiau, nei tūkstantis.

Šveicarų samdiniai

Atskiras straipsnis:

Šveicarų samdiniai naudojo ilgas pikas ir kovėsi panašiai, kaip makedoninė falanga. Dėl panašių priežasčių (geresnės ginkluotės ir treniruočių), jie buvo pranašesni už daugumą to meto armijų.