Maharaštri

Maharaštri महाराष्ट्री
Kalbama	vidurio Indija (dab. Maharaštra, Karnataka, Andhra Pradešas ir kt.)
Kalbančiųjų skaičius	mirusi
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	-
Kilmė	indoeuropiečių 0indoiranėnų 00indoarijų 000maharaštri
Kalbos kodai
ISO 639-3	pmh

Maharaštri (महाराष्ट्री = Mahārāṣṭri) – prakritas (šnekamoji senovės Indijos kalba), priklausanti indoarijų kalbų šakai. Vidurio ir pietų Indijos dabartinių indoarijiškų kalbų (marathų, sinhalų, konkani, divehi) pirmtakė. Tai vienas plačiausiai naudotų prakritų, tapęs ir draminiu prakritu – juo sukurta nemažai kavjos kūrinių, šio prakrito intarpų sutinkama ir sanskrito dramoje.

Maharaštri prakritas visų pirma sietinas su vidurio rytų Indijoje gyvavusia Satavahanų dinastija (III a. pr. m. e. – III a. m. e.), kuri, nors pati buvusi dravidiška (matyt, sietina su telugais), visuomeninėms reikmėms plačiai naudojo šį prakritą. Yra žinoma II a. Satavahanų pozijos rinktinė Sātavāhana, vėliau susirutuliojusi kaip Gaha Sattasai. Nuo III a. maharaštri pradėta (pradedant ) vartoti sanskrito dramose kaip prakritais kalbančių veikėjų kalba. Vėliau, jau sužlugus Satavahanų dinastijai, maharaštri prakritu pradėti rašyti dokumentai (nuo IV a.), juo, greta sanskrito, kurta kavja (pvz., prakritu parašyta nāṭikos turinio pjesė Radžašekharos Karpūramañjarī, apie X a. pr.). Iki XIII a. maharaštri apabhramšas naudojo džanai. Vienas tokių džainų kūrinių yra Vimalos epas Paümacariya (~I–II a.), taip pat galimai džainų autorius Padalipta Satavahanų dvare sukūrė romaną Taraṅgavaī (arba Taraṅgavatī, Taraṅgalolā; ~II a.). Apie III–IV a. Vararučis aprašė maharaštri gramatiką veikale Prākṛtasūtra.

Vėliau, XVII–XVIII a., iškilus Maharaštros įtakai, prakritas buvo atgaivintas, sanskritizuotas ir persirutuliojo į šiuolaikinę marathų kalbą.

Išnašos

1. Šis kūrinys nėra išlikęs, žinoma tik jo santrauka išmetant dialektizmus Saṁkhitta taraṅgavaī, sukurta Jašos