Lukomos kunigaikštystė

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Lukomos kunigaikštystė (bltr. Лукомскае княства) – nedidelė XII a. – XIV a. Rusios kunigaikštystė dab. Baltarusijoje. Sostinė Lukomlis prie to paties pavadinimo ežero.

Лукомскае княства Lukomos kunigaikštystė
LDK dalinė kunigaikštystė XIV a.-1473
← 1101 – 1473 →
Sostinė	Lukomlis
Kalbos	senoji slavų
Valdymo forma	Monarchija
Lukomos kunigaikščiai
1101-1127	Rostislavas Vseslavičius
Era	Viduramžiai
- Atskilo nuo Polocko	1101 m., 1101
- Prijungta prie Vilniaus kunigaikštystės	1473 m.

Istorija

Kunigaikštystė minima prie seniausiai atskilusių nuo Polocko kunigaikštysčių. Todėl manoma, kad jos įkūrimas galėjo būti susijęs su 1101 m., kuomet Polocko kunigaikštis padalijo žemes savo sūnums. Lukomos kunigaikščiu tikriausiai tapo jauniausias jo sūnus . 1127 m. jį ištrėmus į Bizantiją, atrodo, kad vietinė dinastinė linija taip ir nunyko.

Vėliau kunigaikštystė buvo priklausoma nuo stipresnių Polocko žemės kunigaikštysčių. XIII a. joje, kaip ir Polocke, įsitvirtino lietuviška dinastija. Kunigaikštystė oficialiai panaikinta 1473 m. Vėliau įjungta į Polocko vaivadijos teritoriją.

Kunigaikščiai

Lukomos kunigaikščių linija nėra žinoma. Vienintelis vietinės linijos atstovas buvo , priklausęs Riurikovičių Polocko atšakos atšakai. Vėliau kunigaikštystėje tikriausiai įsitvirtino Polocko ir Vitebsko valdovų linijos.

Ją, drauge su Polocku, kaip atskirą vienetą valdė Andrius Algirdaitis, Algirdo sūnus. Jo palikuonims susimaišius su vietiniais didikais, susiformavo vietos didikai . Kunigaikščiui Ivanui Lukomskiui 1473 m. pabėgus į Maskvą, jie tapo Rusijos didikais.