Logaritminė liniuotė

Logaritminė liniuotė – mechaninė skaičiuoklė, kurią sudaro sukalibruotos logaritminiu principu juostos. Paprastai išorinės juostos yra nejudamos, o skaičiavimui naudojama judrioji (slankioji) juosta yra viduryje. Ji buvo itin populiari skaičiavimo priemonė moksle ir inžinerijoje, kol neatsirado skaičiavimo mašinos ir kompiuteriai. Nors ir vadinama liniuote, logaritminė liniuotė nematuoja ilgio, ar bent jau matuoti ilgį nėra jos pagrindinė paskirtis.

Veikimo būdas

Liniuotė veikia dėl logaritmų savybės ${\displaystyle log(uv)=log(u)+log(v)}$, tai reiškia, kad sandauga tampa suma. Pavyzdžiui, ${\displaystyle log(10*{\frac {1}{10}})=log(10)+log({\frac {1}{10}})=1+(-1)=0}$,t. y. ${\displaystyle 10*{\frac {1}{10}}=10^{0}=1}$. Liniuotė neturi būdo atskirti skaičiaus dydžio, t. y. „kablelio vietos“, pvz. liniuotė negali atskirti 2,5 ir 25 – naudotojui pačiam reikia paversti į tinkamą dydį. Liniuotės gali turėti daug funkcijų, pvz., šaknis (dažniausiai antrojo ir trečiojo laipsnio), trigonometrinių funkcijų ir t. t.

Skaičiavimo pavyzdys su logaritmine liniuote: D skalė rodo dvigubą C skalės reikšmę

Istorija

Liniuotė išrasta apie 1614–1620 m. Ją sukūrė škotas Edmund Gunter pagal Dž. Nepero sudarytas logaritmines lenteles. Jo liniuotėje logaritminės atkarpos buvo sudedamos skriestuvu. 1630 m. skriestuvas pakeistas slankikliu. Naudota plačiai maždaug iki 1970 m.

Šaltiniai

1. Udo Quak. Kaip suprasti matematiką. Teminis žinynas. – Kaunas: Šviesa, 2003. – 113 p.