Liubešìvas ukr Любешів miesto tipo gyvenvietė šiaurės vakarų Ukrainoje Voluinės srityje Rajono centras Per miestelį teka

Liubešìvas (ukr. Любешів) – miesto tipo gyvenvietė šiaurės vakarų Ukrainoje, Voluinės srityje. Rajono centras. Per miestelį teka Stochido upė.

Liubešivas ukr. Любешів
Liubešivas iš lėktuvo

Liubešivas 51°45′0″ š. pl. 25°29′0″ r. ilg. / 51.75000°š. pl. 25.48333°r. ilg. / 51.75000; 25.48333 (Liubešivas)

Laiko juosta: () ------ vasaros: ()

Valstybė	Ukraina
Sritis	Voluinės sritis
Rajonas

Gyventojų (2017)	5 793
Plotas	3,39 km²
Tankumas (2017)	1 709 žm./km²
Altitudė	151 m

Vikiteka	Liubešivas

Istorija

Paminklas Liubešivo gyventojams, pastatytas 1967 m.

Pirmą kartą Liubešivo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose 1484 m. rugsėjo 18 d. Tuo metu Liubešivas buvo LDK sudėtyje. To meto dokumente teigiama, kad Liubešivas yra daug senesnis, nes 1484 m. jis jau buvo, plėtėsi, ir net per teismą buvo dalijami jo aplinkiniai dvarai.

1547 m. Liubešivas atiteko grafui Levui Obrozcovui. Vėliau, 1569 m. Ldk Žygimantui Augustui atidavus Lenkijai Voluinę ir kitas pietines Lietuvos žemes, Lubešivas, kartu su apylinkėmis, išliko Lietuvos sudėtyje ir iki pat 1795 m. priklausė Brastos vaivadijai. 1653 m. Totoriai sudegino Liubešivą. Tačiau gyvenvietė pamažu atsigavo. XVII a. pabaigoje, 1684 m., Lietuvos maršalka, Liubešivo savininkas Janas Karolis Dolskis, Liubeševe įkūrė pijorių vienuolyną. Vėliau, 1761 m. Braclavo kaštelionas Janas Čarneckis įsteigė kapucinų vienuolyną.

Pijoriai Liubešive įsteigė ir ilgą laiką išlaikė mokyklą, kuri XIX a. pradžioje buvo globojama Vilniaus universiteto. Čia mokėsi daug žymių Ukrainos ir Lenkijos kultūros ir mokslo veikėjų, tarp kurių žinomiausias buvo Trijų tautų didvyris Tadas Kosciuška, kuris pas Liubešivo pijorius mokėsi 1753–1758 m. Katalikiškas pijorų ordinas paliko ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos, bet ir Ukrainos mokyklų istorijoje. Taip pat ir šiais laikais pijorai dešimtyse šalių darbuojasi švietimo srityje: Ispanijoje, Lenkijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Čekijoje, Japonijoje, JAV, Kanadoje ir beveik visose Pietų Amerikos šalyse. Liubešive pijorų įsteigtos mokyklos veikla nutruko 1939 m., prasidėjus II pasauliniam karui.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m., Liubešivas buvo įjungtas į Rusijos imperiją ir tapo Minsko gubernijos Pinsko apskrities dalimi. 1817 m. sudegė kapucinų vienuolynas Liubešive. Beveik viską sunaikino ugnis, todėl kapucinai paliko savo namus. 1828 m. vienuolyno įkūrėjo sūnus Pranciškus Vladislavas Čarneckis paprašė Rusios provincijos vyresnybės atsiųsti kelis vienuolius bažnyčiai ir vienuolynui atstatyti. Iš pradžių provincijos taryba atsisakė dėl to, kad sudegė beveik visas vienuolynas. Tačiau kitais metais pasiūlymas buvo priimtas ir tėvas Janas Kantas buvo paskirtas vienuolyno vyresniuoju ir buvo atsakingas už šventovės ir vienuolyno atstatymą. 1832 m. rusų vyriausybė likvidavo kapucinų vienuolyną Liubešive. XIX a. pabaigoje Liubešivas buvo Pinsko apskrities miestelis ir dvaras, Liubešivo valsčiaus centras.

1926 m. sausio 2 d. Pinsko vyskupijos vyskupas ordinaras Sigmundas Lozynskis padovanojo kapucinams senojo Liubešivo vienuolyno griūvėsius. Po dvejų metų buvo nuspręsta atstatyti vienuolyną. 1931 m. ordino generolas kun. Melchioras paprašė Varšuvos provincijos komisariato komisaro tėvo Danieliaus suformuoti Rytų apeigų kapucinų centrą. Šiam vaidmeniui idealiai tiko vienuolynas Liubešive. 1933 m. balandžio 25 d. Tėvas Melchioras pranešė tėvui Danieliui, kad jis priima Rytų misiją. Tėvas Kirilas Fermontas iš Olandijos buvo paskirtas pirmuoju misijos rektoriumi Liubešive. Per trumpą laiką olandų slavų apeigų kapucinai atstatė šventovę ir vienuolyną. 1935 m. balandžio 30 d. Liubešive buvo užregistruotas vienuolynas, o tų pačių metų rugsėjo 7 dieną vyskupas Mykola Černeckis pašventino bažnyčią ir suteikė jai Šv. Pranciškaus Asyžiečio vardą. Tačiau 1939 m., atėjus sovietų valdžiai, kapucinai vėl turėjo palikti savo vienuolyną.

Pirmasis bandymas paskelbti sovietų valdžią Liubešive įvyko 1920 m., tačiau šis bandymas buvo nesėkmingas, nes jį nuslopino lenkų legionieriai, o 1921 m. Liubešivo regionas buvo įjungtas į Lenkijos valstybės sudėtį. 1939 m. rugsėjo 30 d. Liubešivas kartu su kitomis Rytinėmis Lenkijos žemėmis tapo TSRS dalimi ir buvo priskirtas Ukrainos sovietinei respublikai. 1940 m. sausio 18 d. Ukrainos TSR Aukščiausiosios Rados Prezidiumo dekretu buvo įkurtas Liubešivo rajonas, kaip Voluinės srities dalis, jo centru tapo Liubešivas.

Šaltiniai

Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
Nasze kościoły. Opis wszystkich kościołów i parafij znajdujących się na obszarach dawnej Polski i ziemiach przyległych. Tom II: Archidjecezja Mińska / Pod redakcją ks. Józefata Żyskara. Zeszyt 17. Warszawa: [s.n.], 1913, p. 298-300.
Lubieszów. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. V (Kutowa Wola — Malczyce). Warszawa, 1884, 412 psl. (lenk.)

[1] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[2] Nasze kościoły. Opis wszystkich kościołów i parafij znajdujących się na obszarach dawnej Polski i ziemiach przyległych. Tom II: Archidjecezja Mińska / Pod redakcją ks. Józefata Żyskara. Zeszyt 17. Warszawa: [s.n.], 1913, p. 298-300.

[3] Lubieszów. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. V (Kutowa Wola — Malczyce). Warszawa, 1884, 412 psl. (lenk.)