Lietūkio garažo žudynės

54°53′36″ š. pl. 23°55′23″ r. ilg. / 54.89333°š. pl. 23.92306°r. ilg. / 54.89333; 23.92306

Vaizdas garažo teritorijoje po žudynių

Lietūkio garažo žudynės – 1941 m. birželio 27 d. įvykiai Kaune, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ (NKVD) garažų teritorijoje (dabar – Miško g. 3). Naciams okupavus Lietuvą viešai, žiauriai, pasityčiojant nukankinta daugiau nei 50 Lietuvos žydų.

Priešistorė

1940 m. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Lietuviai pabėgėliai Berlyne ir Lietuvos pogrindininkai tikėjosi, kad nacių Vokietija užpuls Sovietų Sąjungą, vylėsi atstatyti Lietuvos nepriklausomybę ir rūpinosi ta proga atsikratyti Lietuvos žydų. Tuo tikslu Lietuvių aktyvistų frontas skatino burtis į Tautinio darbo apsaugos batalioną sudarytą iš celių, „penketukų“. Aleksandras Bendinskas vadovavo prekybos, pramonės ir transporto išsaugojimui, kad karui prasidėjus sovietai turto neišvežtų ir nesunaikintų. Sovietai 1941 m. birželio 13-15 d. trėmimuose panaudojo sunkvežimių iš Lietūkio ir kitur. Birželio 17-18 d. sklido gandai, kad sovietai rengia dar didesnius trėmimus. Lietuvių aktyvistų fronto štabas nusprendė „penketukams“ nurodyti tokiu atveju apgadinti transporto priemones. 1941 m. birželio 22 d. nacių Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą ir prasidėjo 1941 m. birželio sukilimas.

1941 m. birželio 25 d. vokiečių kariuomenė įžygiavo į Kauną. Tą dieną atskrido SS A operatyvinės grupės vadas Franz Walter Stahlecker. Jis skatino lietuvius sukilėlius rengti pogromus. Jo paskatintas, tą dieną Algirdas Klimaitis pradėjo , kurio metu lietuviai išžudė maždaug 800 Kauno žydų.

Žudynių aplinkybės

Vaizdas žudynių metu

Vieta

Žudynės įvyko 1941 m. birželio mėn. 27 d. mažame Lietūkio (sovietų nacionalizuoto 1940 m.) garaže šalia Žalgirio gatvės ir Vytauto prospekto, priešais Kauno kapines. Vokiečių 16-osios armijos vadovybės būstinė buvo už maždaug 200 metrų, Lietuvos prekybos rūmuose. Kiemas matėsi pro būstinės langą.

Organizatoriai ir vykdytojai

Dauguma liudininkų nurodo lietuvius kaip žudytojus. Pasak kai kurių liudininkų, vokiečiai žemino ir mušė žydus, bet jų nežudė.

Iš viso liudijimų surinkta iš apie 90 žmonių. Apie žudynes liudijo Laimonas Noreika ir Vytautas Petkevičius. Vytautas Petkevičius rašė, kad jisai vienuolikos metų būdamas stebėjo šias žudynes ir matė kaip Aleksandras Bendinskas lietuviams tenai vadovavo po to, kai buvo pasakyta „Klimaičio vyrams“ iš ten išeiti. Liudijo taip pat fotografas Karlas Roderis. Jas stebėjo vokiečių 562-osios „duonkepių kuopos“ nariai, kurie tvirtino, kad dauguma žiūrovų sudarė vokiečiai kariai.

Išlikusiose nuotraukose matyti dešimtys aukų ir maždaug dešimt nusikaltėlių juos mušančių. Tai lietuviai kareiviai, baltaraiščiai (ginkluoti civiliai su baltais raiščiais) ir kiti civiliai. Yra tvirtinimų, kad dauguma žudytojų buvo ką tik paleisti iš kalėjimo. Matyti daugybė žiūrovų, vokiečių kareivių ir lietuvių civilių, tarp jų kelios moterys. Žudymui naudojami laužtuvai, medinės lentos ir vandens siurblio žarnos sunkvežimiams plauti. Žudynes fotografavo vokiečiai Karlas Roderis ir vokiečių oro pajėgų vadovybės štabo 16-osios armijos nuotraukų skyriaus fotografas Wilhelmas Gunsiliusas.

Tariamas lietuvis, vienas aktyviausių žudynių dalyvių

Fotografo Wilhelmo Gunsiliuso ir pulkininko L. Von Bischoffshausen liudijimais, daugybę žydų su laužtuvu išžudė maždaug 25-erių metų blondinas vyras. Dviejose nuotraukose jis pozuoja, pergalingas, laužtuvu užmušęs savo auką. Wilhelmo Gunsiliuso tvirtinimu, anas atsistojo ant krūvos lavonų ir akordeonu sugrojo Lietuvos himną. Kiti liudija kitaip. Spėliojama, kas tasai vyras galėjo būti. Vieni tvirtina, kad jisai SS karininkas Joachim Hamann. Kiti mano, kad jisai geštapininkas . Arvydas Anušauskas teigia, kad juo galėjo būti , kuris vėliau kalbėjo, kad žudynes suorganizavo su Franz Walter Stahlecker vairuotoju, Lietuvos vokiečiu Richard Schweizer. Juozas Surmas ir Richardas Schweizeris abu buvo kilę iš Kybartų. Juozas Surmas buvo suorganizavęs grupę kalinių, išlaisvintų iš Kauno kalėjimo.

Eiga

Liudytojai pasakojo, kad žydai buvo priversti išvalyti arklių mėšlą ir vandens žarnomis išplauti kiemą. Juos po to pradėjo kankinti ir žudyti. Kai kuriuos prigirdė vandeniu iš siurblio žarnos. Kiti žydai buvo priversti išvalyti kiemą užtvindžiusį kraują. Civiliai drąsino mušančiuosius, o kažkas netgi grojo akordeonu. Aukas užkasė Kauno senosiose kapinėse. Jas sudėjo įstrižai vienas kitai.

Žudynių aukos

Žudynėse nužudytas Aleksandro Štromo tėvas, buvęs Lietuvos finansų ministerijos Pramonės ir prekybos departamento direktorius , Simcha Zisl Mankevic, muilo fabriko darbininkas Jizchakas Grinas, muzikas Šlomas Goldšteinas, vandens tiekėjas I. Kurliančikas, prekiautojai B. Komašas ir Ch. Cukermanas, moksleiviai Pessachas ir Goldbergas, bei Mošė Štromas.

Kankinimų „Lietūkio" garaže aukos, pagal vieną versijų, yra užkastos Žaliakalnio žydų kapinėse esančiuose tuščiuose plotuose. Tai liudija sovietmečiu pradėtas, bet neužbaigtas tyrimas. Apie tai Kauno miesto savivaldybės atstovams užsiminė Kauno krašto judėjų bendruomenės pirmininkas Josifas Tacas. Šią versiją turėtų patvirtinti 2013 m. planuojami atlikti kapinių tyrimai, tokiu atveju bus ieškoma būdų, kaip sutvarkyti masinę kapavietę.

Laikinosios Vyriausybės ir kitų asmenų reakcija

Paminklas aukoms Žaliakalnio žydų kapinėse

Lietuvos laikinoji vyriausybė tą pačią dieną nagrinėjo žudynių klausimą. Komunalinio ūkio ministras Vytautas Landsbergis-Žemkalnis posėdyje pranešė apie nepaprastai žiaurius žydų kankinimus „Lietūkio“ garaže. Nutarta:

Nežiūrint visų priemonių, kurių reikia imtis prieš žydus dėl jų komunistinės veiklos ir kenkimo vokiečių kariuomenei, partizanams ir paskiriems gyventojams, vengti viešų žydų egzekucijų.

Be to, kabinetas sutarė, jog šie veiksmai yra padaryti žmonių, kurie nieko bendra neturi nei su Aktyvistų Štabu, nei su Laikinąja Lietuvos Vyriausybe.

Gydytojas Balys Matulionis ir kunigas Simonas Morkūnas iš pažįstamų girdėjo apie šį nusikaltimą, papasakojo jį arkivyskupui Juozapui Jonui Skvireckui ir prašė jo tarpininkauti tariantis su vokiečiais.

Atminimas

Paminklas aukoms žudynių vietoje

Pradedant 2002 m. Kauno žydų bendruomenė rengia aukų atminimą kartu su prijaučiančiais ir įvairių šalių ambasadų atstovais.

Alternatyvios versijos

Užfiksuoti įvykio liudijimai yra prieštaringi, nesutariama, kas tiksliai įvyko. samprotauja, kad žudynės galėjo vykti dviejuose skirtinguose garažuose.

Aleksandro Bendinsko versija

Birželio 22 d. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą kai kurie sovietai saugumiečiai bandė iš Kauno išsprukti Lietūkio garaže esančiais automobiliais. Vienas penketukas juos sugavo, nuginklavo ir ten užrakino. Aleksandro Bendinsko liudijimu, birželio 25 d. išlaisvinti lietuviai kaliniai juos atrado, kai kuriuos atpažino ir iš keršto juos kraupiai nužudė.

Jokie kiti liudijimai nepalaiko A.Bendinsko liudijimų. Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti tyrinėtojai ir tvirtina, kad dokumentais neįrodyta, jog žudynės buvo keršto aktas prieš saugumiečius.

Nuorodos

• Holokaustas Lietuvoje: nuo „Lietūkio“ garažo iki Panerių (archyvinės nuotraukos)
• Chaimas Bargmanas. Nauja apie žudynes „Lietūkio“ garaže. Kiek garažų buvo?
• Rimantas Varnauskas. „Lietūkio“ garažas – klastočių pinklėse?
• Mindaugas Katilius. Kaune prisimintos žiauriosios žydų žudynės „Lietūkio” garažų kieme 2009-04-30 iš Wayback Machine projekto.
• „XX amžiaus slaptieji archyvai”, I dalis, III diskas. „Lietūkio” garažas.
• Virginija Skučaitė. Siaubo pasaka apie lietuvių partizaną
• „Lietūkio“ garažo tragedija
• Einsatzgruppen A The Massacres in Kovno. Reports and Eyewitness Accounts
• Lietukis (Melamed) 2014-05-29 iš Wayback Machine projekto.
• Aleḳs Faiṭelson. The Truth and Nothing But the Truth: Jewish Resistance in Lithuania.

Šaltiniai

1. Truska, Liudas; Vareikis, Vygantas (2004). „Lietuvai Išlaisvinti Nurodymai“. Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje : XIX a. antroji pusė-1941 m. birželis. Margi raštai, Vilnius. p. 255. ISBN .
2. „Christophas Dieckmannas, Saulius Sužiedėlis. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 metų vasarą ir rudenį: Šaltiniai ir analizė“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 21 d.. {{}}: no-break space character in |title= at position 97 ()
3. „„Lietūkio“ garažo tragedija“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 28 d..
4. „Einsatzgruppen A The Massacres in Kovno. Reports and Eyewitness Accounts“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 27 d..
5. . Suarchyvuotas originalas 2012-05-31. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 27 d..
6. „The Death Dealer of Kovno“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 28 d..
7. „Vidmantas Valiušaitis. Kodėl istorikai bijo faktų?“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 28 d..
8. „The Levitan Family of Kovno“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 28 d..
9. http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/atskleis-zydu-kapiniu-paslapti-102810#ixzz24xmkWCQc Žaliakalnio žydų kapinių paslaptis
10. „Lietuvos Laikinosios vyriausybės protokolas Nr.5“. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 22 d..
11. „Virginija Skučaitė. Šiurpus holokausto simbolis“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 27 d..
12. „Chaimas Bargmanas. Nauja apie žudynes „Lietūkio“ garaže. Kiek garažų buvo?“. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 21 d..
13. Gitelman, Zvi Y. (1997). Bitter Legacy: Confronting the Holocaust in the USSR. Indiana University Press. pp. 201–202. ISBN . {{}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: length ()
14. „What really happened at the Lietukis garage, 25 June 1941?“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 28 d..

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.