Lietuviškos spaudos draudimas

Lietuvių spaudos draudimas – po 1863–1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžios įvestas draudimas europinės imperijos dalies gubernijose spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus (įskaitant ir latvių katalikų) leidinius lotyniškomis raidėmis. Draudimas galiojo iki 1904 m. Oficialiai buvo draudžiami ne lotyniški, o būtent lenkiški rašmenys. Bandant apeiti draudimą, lietuvių abėcėleje buvo atsisakyta raidės w.

Lietuviška maldaknygė, atspausdinta kirilica

Michailas Muravjovas (sėdi centre)

Kalbėti lietuviškai draudžiantis ženklas

Michailo Muravjovo 1864 m. birželio 5 d. įsakas

LSDP atsišaukimas „Spauda leista“, 1904 m.

Konfiskuotų lietuviškų knygų sąrašas

Spaudos uždraudimas

Draudimas siejamas ir su generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo, malšinusio sukilimą, veikla, taip pat su 1863 m. balandžio 4 d. Vilniaus švietimo apygardos mokyklų valdymo taisyklėmis. Pagal šias taisykles 1864 m. uždarytos visos nevalstybinės (taip pat ir katalikų parapinės) mokyklos. Mokymas lietuvių kalba visiškai uždraustas Vilniaus gubernijoje, o Kauno gubernijoje leista naudoti tik kaip pagalbinę kalbą pirmaisiais metais. Uždrausta visa spauda lietuvių kalba (lotyniškais rašmenimis), išskyrus kirilica parašytas maldaknyges ir elementorius.

Pirmiausiai 1864 m. birželio 5 d. (17) d. generalgubernatorius M. Muravjovas uždraudė lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius, nuo lapkričio 23 d. – ir kitus pasaulietinius leidinius. 1865 m. rugsėjo 18 d. generalgubernatoriaus K. Kaufmano aplinkraščiu Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo gubernijose įsigaliojo tvarka, pagal kurią lietuviški leidiniai galėjo būti leidžiami tik kirilica, taip pat uždrausta įvežti į Lietuvą leidinius lotyniškomis raidėmis, uždraustas jau spaustuvėse ir knygynuose buvusių leidinių lotyniškais rašmenimis platinimas. Nuo 1865 m. spalio 5 d. vidaus reikalų ministro P. Valujevo aplinkraščiu tokia tvarka įsigaliojo visoje Rusijos imperijoje. Nuo 1873 m. sausio 2 d. uždrausti ir lietuviški leidiniai gotiškomis raidėmis.

Spaudos draudimą lydėjo draudimas mokyti kitomis nei rusų kalbomis pradinėse mokyklose. Tačiau Augustavo, vėliau Suvalkų gubernijoje, priklausiusioje Lenkijos karalystei, taikyta kiek kitokia politika. Draudimas leisti ir platinti lietuvišką spaudą galiojo ir čia, tačiau kai kuriose mokymo įstaigose lietuvių kalba buvo paliktas kaip dalykas. Lietuvių kalbos buvo mokoma Veiverių mokytojų seminarijoje, kaip fakultatyvinio dalyko jos taip pat mokyta Suvalkų ir Marijampolės berniukų gimnazijose bei Seinų progimnazijoje. Suvalkų gubernijos berniukų gimnazijos absolventams, turintiems atestate lietuvių kalbos pažymį, buvo skirta 10 valstybinių stipendijų Maskvos universitete. Taip siekta vykdyti skaldyk ir valdyk politiką, išugdant prorusiškai nusiteikusią, tapatybės nepraradusią lietuvių inteligentiją. Tačiau iš tikro būtent iš Maskvos universitetą baigusių Suvalkijos lietuvių susiformavo lietuvių tautinio sąjūdžio vadovai.

Spaudos draudimas lietuviškose gubernijose nebuvo išimtis, Rusijos imperijoje buvo uždrausta taip pat ir ukrainietiška, baltarusiška bei moldaviška spauda, tačiau jis įsidėmėtinas tuo, kad davė visai priešingus rezultatus, nei tikėjosi carinės Rusijos valdininkai.

Pasipriešinimas

Antano Macijausko „Žemėlapis lietuviškai latviško krašto“, 1900. Cenzūrai uždraudus jo platinimą, Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos viršininkui kunigaikščiui N. V. Šachovskojui iškėlė bylą ir ją laimėjo įrodęs, kad lietuviškosios spaudos draudimas yra juridiškai neteisėtas, nes nebuvo išleista jokio įsakymo spaudai lietuviškomis raidėmis drausti. Byla buvo vienas pagrindų baigti spaudos draudimą.

Gyventojai priešinosi draudimui, spauda leista užsienyje, ją platino knygnešiai, steigtos slaptos spaudos platinimo draugijos. Nuo 1865 m. lietuviškos knygos leistos Mažojoje Lietuvoje, 1867 m. Motiejus Valančius sukūrė pirmąją nelegalią knygnešių organizaciją (veikė iki 1870 m.). Kunigai, vėliau ir valstiečiai rašė kolektyvinius prašymus leisti spausdinti bent kai kuriuos leidinius, iš viso iki 1904 m. tokių prašymų buvo ne mažiau kaip 93.

XIX a. aštuntajame bei devintajame dešimtmečiuose valdžios požiūris į draudimą sušvelnėjo, išleisti keli legalūs leidiniai lotyniškomis raidėmis, tačiau, neleidus leisti periodinių leidinių, pradėta leisti periodinė spauda užsienyje: „Aušra“, „Varpas“, „Lietuviškasis balsas“, „Gazieta lietuviška“, , „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Tėvynės sargas“, „Vienybė lietuvninkų“ ir kiti.

Per draudimo laikotarpį caro valdžia sulaikė daugiau kaip 3000 žmonių, iš jų nubaudė apie 2000. Tačiau pasipriešinimas vis augo, kūrėsi vis daugiau nelegalių organizacijų, daugėjo carizmui priešiškos literatūros. Stiprėjant pasipriešinimui, Vilniaus generalgubernatorius Sviatopolkas Mirskis ir Kauno gubernatorius Veriovkinas medžioklės Lietuvoje metu įtikino carą Nikolajų II panaikinti draudimą, ir 1904 m. gegužės 7 d. draudimas panaikintas, lietuviškai spaudai lotyniškom raidėm pradėta taikyti tokia pat tvarka kaip kitai spaudai.

Spaudos draudimas skatino lietuvių tautinį sąjūdį ir anticarines nuotaikas, tačiau smarkiai pristabdė kultūros raidą.

Slaptosios mokyklos

Kaimo daraktorės apie XIX a. pab. – XX a. pr.

Spaudos draudimo laikotarpiu kurtos nelegalios kaimo mokyklos, kuriose mokyta lietuvių kalba. Mokyklos veikdavo 3–8 metų mėnesius, mokydavosi 5–15 (kartais iki 50) mokinių. Buvo mokoma iš įvairios religinės ir pasaulietinės literatūros, pirmiausiai mokyta skaityti ir rašyti lietuvių kalba, skaičiuoti, bažnytinių giesmių ir maldų. Didžioji dalis mokyklų buvo kilnojamos. Dauguma daraktorių buvo mažamoksliai (XIX a. pabaigoje gausėjo išprususių), jie palaikė ryšius su knygnešiais ar patys jais buvo. Daraktoriai caro valdžios persekioti, bausti iki 300 rublių bauda arba areštu iki 3 mėnesių.

Per 1884–1906 m. Kauno gubernijoje susektos 223 mokyklos, tačiau didesnė dalis liko nesusekta. Slaptosios mokyklos labai kėlė liaudies raštingumą – nors valstybines mokyklas lankė tik 6,1 % vaikų (1897 m. Kauno gubernijoje), raštingų vyrų ir moterų atitinkamai buvo 51,9 % ir 54,9 %.

Švenčiant lietuvių spaudos atgavimo 25 - metį, Bažnyčios gatve žengia gimnazistų kolona, 1929 m. Plungė

Šaltiniai

1. Spaudos draudimas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
2. Ugnius Antanavičius (2019) Pokalbis su filologu G.Subačiumi: kaip atsirado bendrinė lietuvių kalba ir kodėl turime Ė, bet praradome W? 15min.lt
3. Lietuvos albumas. Janina Markevičaitė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis – Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921 m. 351 p.

Nuorodos

Vikiteka: Spaudos draudimas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Raštingumas Rusijos imperijoje (rusų k.)