Liaudies konservatorija

Liaudies konservatorija – XX a. pirmosios pusės muzikos švietimo įstaigos tipas, būdingas Rusijai ir kai kurioms kitoms Rytų Europos šalims. Tikslas – skleisti muzikos žinias visuomenei, populiarinti akademinę muziką koncertų-paskaitų forma.

Istorija

Pirmosios liaudies konservatorijos buvo atidarytos Maskvoje 1906 m. kaip Liaudies universitetų draugijos muzikos sekcija ir Sankt Peterburge (1908 m.). Bendros mokymo programos jos neturėjo.

Prie liaudies konservatorijų organizavimo ir veiklos prisidėjo , , Aleksandras Goldenveizeris, ir kiti žymūs rusų muzikai. Po 1917 m. Spalio perversmo liaudies konservatorijos atsirado Kijeve, Vitebske, Taškente, Jaroslavlyje, Jaltoje, kur 1920 m. muzikos teorijos dalykus dėstė Juozas Gruodis, ir kitur.

Lietuvoje

1930–1940 m. liaudies konservatorija veikė Kaune, ją įsteigė, išlaikė ir joje dėstė Maskvos konservatorijos absolventė Elena Laumenskienė. Turėjo fortepijono ir solinio dainavimo klases, konservatorijoje kasmet mokėsi apie 50 mokinių, už nedidelį mokestį (neturtingieji veltui) jie buvo mokomi specialiųjų ir teorinių muzikos dalykų, rengiami stoti į Kauno konservatoriją. Be atlyginimo dėstė Jonas Bendorius, Jadvyga Čiurlionytė, Balys Dvarionas, Juozas Karosas, Konradas Kaveckas, Jonas Nabažas, Antanas Račiūnas.

Šaltiniai

1. Algirdas Ambrazas{. Liaudies konservatorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 73 psl.