Lezginų kalba

Lezginų kalba лезги чІал
Kalbama	Rusija (Dagestanas), Azerbaidžanas
Kalbančiųjų skaičius	450 000
Kilmė	Kaukazo kalbos Šiaurės rytų kaukaziečių kalbos Dagestaniečių kalbos Lezginų kalbos
Rašto sistemos	Lezginų kirilica
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Dagestanas
Kalbos kodai
ISO 639-2	lez
ISO 639-3	lez
Geografinis paplitimas
Vikipedija Lezginų kalba

Lezginų kalba – viena kaukaziečių kalbų, lezginų tautos kalba.

Klasifikacija

Lezginų kalba priklauso nachų ir dagestaniečių, arba šiaurės rytų kaukaziečių kalbų šeimos dagestaniečių kalbų pogrupiui, su kitomis 9 šio pogrupio kalbomis sudaro lezginų kalbų grupę.

Skiriamos , , ir kitos tarmių grupės.

Arealas

Lezginų kalba daugiausia vartojama Dagestano pietinėje (2002 m. surašymo duomenimis kalbančiųjų buvo – 260 000) ir Azerbaidžano šiaurinėje (apie 170 000 kalbančiųjų) dalyje. Dagestano (Rusijos Federacija) viena valstybinių kalbų, kartu su rusų, avarų, , lakų, nogajų ir kt. kalbomis. Dar vartojama Gruzijoje, Kazachijoje, Turkijoje, kai kuriose Europos šalyse. Iš viso kalbančiųjų apie 450 000.

Kalba

Bendrinė rašomoji kalba susiformavo XIX a. Giundėjaus tarmės pagrindu. Lezginų kalba turi daug priebalsių, daiktavardžio 18 linksnių, 2 skaičius, veiksmažodžio keliolika laikų ir 7 nuosakas. Būdingas ergatyvinis sakinio modelis. Iki 1928 m. vartotas arabų raštas, 1928–1938 m. – lotynų raštas, 1938 m. jį pakeitė modifikuota kirilika.

Lezginų kalba leidžiamos knygos, laikraščiai, iš jų didžiausi „Лезги газет“ Dagestane ir „Самур“ Azerbaidžane.

Literatūra

• Гюльмагомедов А. Г. Фразеология лезгинского языка. Махачкала: Дагучпедгиз, 1990.

Šaltiniai

1. Lezginų kalba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 62 psl.

•  Duomenys apie kodu „lez“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com