Letrizmas pranc Lettrisme angl Lettrism idealistinė literatūros ir meno kryptis penktojo dešimtmečio viduryje Bukarešte

Letrizmas (pranc. Lettrisme; angl. Lettrism) – idealistinė literatūros ir meno kryptis, penktojo dešimtmečio viduryje Bukarešte sukurta jauno rumunų poeto (tikroji pavardė Jean'as Isidore'as Goldstein'as, 1925 - 2007 m.). Tikėdamas, jog vienintelė geresnės visuomenės viltis glūdi atnaujintose visiškai išsisėmusiose kalbos ir tapybos formose, jis siekė sukurti vaizdinį ženklų ir raidžių žodyną (kažką panašaus į hieroglifus), kuris visiems būtų suprantamas.

I. Isou teigė, kad evoliucija mene gali būti apibrėžta dviem fazėmis: „plėtimusi“ ir „šlifavimu“. Iš pradžių menas vystosi ekspansyviai, o paskui pereina į šlifavimo stadiją - menas išgryninamas ir galiausiai sunaikinamas. „Plėtimasis“ poezijoje tęsėsi iki 1857 m., kada Šarlis Bodleras pradėjo „šlifavimo“ stadiją ir naratyvą pavertė anekdotu. Artūras Rembo nuo anekdoto nusirito iki eilučių ir žodžių, kurie savo ruožtu virto erdve ir garsu Stephane Mallarmé rankose. O dadaistai sugriovė žodžius galutinai. I. Isou manėsi esąs tas žmogus, kuris baigs „šlifavimo“ fazę ir, pasitelkęs savo letristinius „atradimus“, pradės naują „plėtimosi“ periodą.

Letrizmas egzistuoja ir šiandien, bet „aukso amžiumi“ galima vadinti 1946 - 1952 metų periodą.

Istorija

1940 - 1950

1942-1944 m. - I. Isou sugalvoja pagrindinius letrizmo principus ir pradeda rašyti apie tai knygas.
1945 m. - Isou atvyksta į Paryžių, kur lapkritį kartu su Gabriel'iu Pomerand'u įkurią letristų judėjimą.
1946 m. - Isidore'as Isou išgarsina letrizmą sukeldamas . Tristano Tzaros pjesės „Kova“ (La Fuite) vykusios Vieux-Colombier teatre metu jis užšoka ant scenos ir pradeda skaityti poeziją iš pirmo ir vienintelio „Letristų diktatūros“ numerio.
1947 m. - Prestižinė leidykla Gallimard išleidžia Isou parašytą letrizmo manifestą „Įvadas į naująją poeziją ir muziką“. Tai buvo visiškai nepaskaitoma ir I. Isou didybės manijos išpūsta knyga. Būtent joje jis plėtoja „plėtimosi“ ir „šlifavimo“ idėjas.

1950 - 1960

1950 m. - , , ir prisijungia prie grupės. Yra leidžiami veikalai, o jaunesni grupės nariai įsibrauna į Noterdamo katedrą per Šv. Velykas ir tiesioginio eterio metu pareiškia, jog dievas yra miręs.
1951 m. - Isou sukuria savo pirmąjį filmą pavadinimu „Kvailų kalbų ir amžinybės traktatas“, po kurio seka Lemaître'o „Ar filmas jau prasidėjo?“, Wolman'o „Antikoncepcija“, „Rytmečio būgnai“, Brau „Kasdienybės laivas“, dar vienas Isou filmas „Filmo debatai“ ir Debord'o, kuris prisijungė prie grupės balandį kūrinys, kuriame nebuvo išvis jokių vaizdų „De Sadą palaikantys riksmai“. Pirmasis Isou filmas Kanų filmų festivalyje buvo apdovanotas kaip „geriausias avantgardinio kino filmas“.
1952 m. - Spalio mėnesį keli grupės nariai sužlugdė Čarlio Čaplino „Rampos šviesoms“ skirtą spaudos konferenciją. Šį akibrokštą nieko nelaukęs pasmerkė Isou ir sukritikavo savo bendražygius, neva Čaplinas yra nekritikuotinas dėl savo neblėstančio kūrybiškumo. Neilgai trukus laikraštyje „Combat“ buvo išspausdintas jų atsakymas ir pranešimas, jog yra steigiamas - tai pirmoji nuo letristų sąjūdžio atskilusi grupė, kurios pėdomis vėliau pasekė .

Pagrindiniai judėjimo dalyviai

(1925 - 2007).
(1926 - 1972).
(1926 -).
(1942 -).
(1930–1982). Tapo vienu iš steigėju.
Guy Debord'as (1931 - 1994). Tapo vienu iš steigėju.
(1929 - 1995). Tapo vienu iš steigėju.

Literatūra

Dempsey, Any. Stiliai, judėjimai ir kryptys
Home, Stewart. Kultūros antpuolis: Utopinės srovės nuo letrizmo iki "klasių kovos"
Internetinis šaltinis